 |
| Dievas, sukantis žemės ašį (Povilas Budrys) |
Atėjęs į Eimunto Nekrošiaus spektaklį visada sužinosi ką nors naujo. Ir dabar, pamačiusi danguje betvarkiškai išmėtytus dangaus kūnus ar kritinėjančius šviesulius, jau neabejosiu – pas Dievą į svečius – lyg į savo namus – atėjo velnias ir šaudo jam į langus, t. y. kur papuolė. Linksminasi šėtonas, o šukės byra po visą visatą. Gražu. Ramu. Ten, viršuje, viskas aišku. Ten, viršuje, jiedu susitars. Tokia paprasta, lengva, įtikinančia ir net smagia metafora prasideda naujasis Nekrošiaus spektaklis. Ta metafora papildo birių, dužių (cukrus, ledas, miltai, akmenys) daiktų režisieriaus kolekcijoje arsenalą, todėl „Faustas“ iš pradžių atrodo labai jaukus spektaklis. Patekome pas pažįstamą fokusininką į svečius, jis iš savo skrybėlės traukia, na, šiek tiek kitokius nei praeitą kartą, betgi vistiek zuikius. Kaip Šarlotė maskvietiškame „Vyšnių sode“? Norėtumėm. Pastovumas, žinia, sukuria saugumo jausmą.
Jau kuris laikas – atsiprašau akademinių sluoksnių – pradedu abejoti teatrologijos mokslu. Ir tai įvyksta permanentiškai tuomet, kai į Lietuvos sceną sugrįžta Eimunto Nekrošiaus pasaulis. Ir pradedu abejoti ne teatro-, bet -logija. Nes net apsivertusi įvairiausiomis protingomis knygomis negaliu paaiškinti, kodėl Nekrošiaus vaizduotėje, galvoje gimsta visatos sukimosi įvaizdis, o kitų – negimsta. Jokiu menininko jautrumu šito nepaaiškinsi. Ir žinoma, tai dar vienas paradoksas, nes būtent apie Nekrošių parašyta gal geriausia poros dešimtmečių teatrologinė knyga – Ramunės Marcinkevičiūtės „Erdvė už žodžių“. Bet dar ir dar kartą klausiu – kaip, kodėl aktoriui Povilui Budriui sukant elementarų baslį pradeda man po kojomis vos vos judėti žemė? Nieko gudraus ar kažkaip labai sudėtingai simboliško tame nėra, o pajuda gruntas, spektaklio veiksmas persikelia į visatą per sekundę. Dėl vieno baslio ir susirietusio artisto, sąžiningai sukančio žemės ašį.
Prisipažinsiu, kad nėra nieko smagesnio, kaip nežinoti atsakymo į šitą klausimą.
Kadangi Eimuntas Nekrošius yra, be jokios ironijos sakau, „mūsų viskas“, nes būtent jo dėka teatre labiausiai mylėjome „Kvadrate“, gedėjome „Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje“, gailėjome „Dėdėje Vanioje“ ir t.t.,– tai norom nenorom, gerų ketinimų ar nelabai vedini, prisipažinkime, norime, kad jis kurptų pasaulį pagal mums pažįstamus modelius. Iš tų pačių „zuikių“. Nekrošius mums niekada nebeįtiks, nes vistiek renčia spektaklius, neatsižvelgdamas į norus.
Iš „Fausto“ galima padaryti pamfletą apie populiariosios kultūros „nuodus“, galima – apie vartotojišką visuomenę. Skaitant „Faustą“ matai – niekas nepasikeitė. Porą šimtų metų praėjo, o poetas ir komikas vis ginčijasi dėl teatro misijos. Nekrošius tai praleidžia, jam aktualu „Fauste“ tai, kas toliau parašyta. Ir kas ten pasirašyta.
 |
| Šuo (Vaidas Vilius) ir Mefistofelis (Salvijus Trepulis) |
Visi dirba savo darbą. Dievas suka ašį, velnias jam padeda. Tiesa, velnias, matosi, tinginys, vis nori greičiau naštą Dievui atiduoti, jam smagiau į langus pašaudyti, ką nors paprovokuoti, dieviškąją tvarką patikrinti. Ir ar reikia sakyti, kad jiedu vienas be kito neegzistuoja? Ar reikia sakyti, kad Nekrošiaus spektaklyje Mefistofelis be barzdos, uodegos, o paprasčiausias tingus demagogas, atėjęs pas tą, kuris suabejojo? Aktoriaus Salvijaus Trepulio Mefistofelis jokiu būdu nėra visuotinis, nenugalimas blogis. Jis toks kasdieninis kipšas, pasinaudojęs situacija. Paprastas savo darbo žinovas. Netgi kuklus ir paslaugus. Danguj nuobodu, reikia dirbti. O po žemę vaikšto faustai. Du veiksmus kantrus Mefistas artėjo prie Fausto su sutartimi. Ir tai buvo stebuklinis spektaklis – su pokštais, tikrais stebuklais, Fausto apmąstymais, su labai išbalansuota poetinių metaforų ir aktorinių vaidmenų, neužgožtų smulkmenomis, doze. Ramus buvo vaidinimas. Be priekaištų.
Savo teatro kritikų cecho virtuvėje mes mėgstame klausti – apie ką spektaklis? Visada atrodo, kad jei rasi atsakymą į šį klausimą, jį pateisinsi ir motyvuosi – padarei darbą, ramiai miegok. O koks recenzentas nenori ramiai miegoti? Net jeigu menufakturos.lt redaktorius jau užbėgo už akių visoms pretenzijoms, insinuacijoms ir iš anksto šio internetinio puslapio viršuje Oscaro Wilde’o žodžiais apgynė Nekrošių. Kilstelkit puslapį: publika atleidžia viską, išskyrus genialumą. Perfrazuosiu (ir pabandysiu apsiginti): kritikas neatleidžia nieko, išskyrus genialumą. Taigi, apie ką Nekrošiaus „Faustas“?
Nekrošius privertė pabūti pragare. Jis pasakė, kad taip sunku, kaip su savo nuodėmėm žemėje būti – nebus niekur. Dar jis pasakė, kad tai pagal jėgas suvokti tik pažiniam, išsilavinusiam žmogui. Kame gi tas sunkumas? Ogi trečiame „Fausto“ veiksme. Sunkesnį vaidinimą lietuviškam teatre, nei trečias „Fausto“ veiksmas, sunku įsivaizduot.
Iš pradžių, žinoma, mus dar palinksmino. „Kokia graži mergaitė“, – kone apsilaižydamas (bent jau mintyse) taria Vlado Bagdono Faustas. Jis žino, ką tai reiškia – graži mergaitė, jis žino, ką saldaus galima su ja nuveikti. Ir amžių josios lengvai nustato – jai jau keturiolika. Mirk iš juoko. Ironija visai lengva, Margaritos ir Fausto istorija prasideda kaip komedija. Jis ją nori palydėti ir sako komplimentus, ji – žandus pučia, „kapustniką“ vaidina. Bravo. Tik visa tai – trumpam, nes jau pasirašyta sutartis, o sutartis, kaip visi gerai žinome, ir yra tikrasis dievas, tik iš mažosios raidės, bet užtat visa lemiantis čia, žemėje. Dar blykstels skaidriomis, logiškai jų prigimties nepaaiškinamomis metaforomis Eimunto Nekrošiaus detalių genijus. Margarita iš dėžutės ištrauks brangenybes – labai komiškai, kaip koks krioštelėjęs verslininkas Faustas sugalvojo padovanoti Margaritai blizgučių: „briliantai juk geriausi merginų draugai“. Apskritai Vladas Bagdonas, atrodo, pranoksta ne tiek pats save, kiek mūsų lūkesčius, apskritai chrestomatinį Fausto įsivaizdavimą. Faustas mąstytojas, Faustas kūrėjas ir dogmų kvestionuotojas, Faustas – mergininkas. Nuo intelektualaus aktoriaus iki komiko, nuo akrobato iki psichologo, nuo marionetės režisieriaus vaizduotės čiuptuvuose iki savarankiško monologų, „pačio sau“ režisieriaus – toks šiandien „Fauste“ Vlado Bagdono diapazonas.
Ir žinoma, pribloškiantis tas abejingumo, nesupratimo suvaidinimas. Nesupratimo, kuris ir yra, ar bent jau šeštadieniniame spektaklyje buvo pačia didžiausia ir kartu banaliausia tragedija. Faustas nesuprato, kas atsitiko. Jis kaip įėjo pirmame veiksme ištiestomis rankomis, apgraibomis ieškodamas gyvenimo prasmės, taip ir paliko spektaklį, nesupratęs, kas gi atsitiko. Kad pragarą pasirašė savo rankomis. Kad Margarita išprotėjo, kad…kad… Ne Dievas, ir ne velnias yra pragaro autoriai, o pats žmogus.
 |
| Margarita (Elžbieta Latėnaitė) ir Faustas (Vladas Bagdonas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Aklumas, gyvenimas apgraibomis yra didžiausia bausmė, tik ir jos mastelis sunkiai suvokiamas, klampiai įvardijamas spektaklyje. Ir netikiu, kad režisierius nesugebėjo rasti eilinio, pritrenkiančio, patvirtinančio jo poetinių metaforų genijaus talentą įvaizdžio tam pragarui apsakyti. Labiau tikiu, kad kaip tik šito jis ir nenorėjo. Nenorėjo supaprastinti. Juk „Fauste“ nekrošiskų metaforų paprastumą trečiajame veiksme, pragare pakeičia tiesiog nerišlus vaizdų kalbėjimas, suveltų metaforų krūva. Iš jos iššoka kraupus sėdinėjančių prie buko pilko grabo minios pasityčiojantis kvatojimas – Faustas, kvailys, juk nesupranta, kad oru nepereis pas Margaritą. Pragaras, kuriame susitinka Faustas žemėje ir Margarita, jau esanti nebe čia, nes mirusi ar išprotėjusi (tai tas pats), sklidinas erzelio, nerišlumo. Trečiajame spektaklio veiksme nebesusišneka Margaritos meilės ir tragedijos istorija ir Fausto nemeilės ir todėl netragedijos pasakojimas. Jiedu disonuoja, jiems nerandamas grakštus sceninis atitikmuo, todėl trečiajame veiksme nebejauku, slogu. Tas disonansas ir yra slogus dalykas. Painu, net nuobodu. Prisiminiau Serebriakovą, kažkada Vlado Bagdono nykiai niurzgusį „Dėdėje Vanioje“ – „Nuo-bo-du“. Nuobodulys, monotonija, nesugebėjimas suprasti, kas vyksta, yra pragaras. Faustas ilgai įkalbinėja Margaritą išeiti su juo – jis gailus, nes jo prašymai visai neadekvatūs. Nėra kam išeiti, nebėra dėl ko, nebėra su kuo. Šiame veiksme Nekrošius beveik ir neberodo fokusų. Teisingiau, gražumai, sceninės fantazijos polėkiai, kokiais yra Margaritos siūravimas kartu su medžiais, jos ir brolio dialogas, tik dar labiau pabrėžia tąsų somnambulišką vyksmą. Aktorė Elžbieta Latėnaitė stoiškai vaidina Margaritą – gražią ir nelaimingą, mirusią ir pamišusią, mylinčią ir nemylimą. Jai nelengva – juk jau supratome, kuo viskas baigsis, priešakyje – tik riedėjimas į bedugnę. Ir iš tiesų tai Margaritos gyvastis, jos temperamentas, aiškiai suvaidinti mokėjimo mylėti ir išmintingai gyventi pažadai, ir yra ta trečiojo veiksmo vis murkdoma brauno judėjimo mizancsenose šviesa. Mes nusivylę? Tiek, kiek galima apskritai nusivilti pragaru žemėje. Vadinkit jį ašaringa melodrama ar kriminaline buitine istorija.
Atsimenat, Margarita suima Fausto galvą, bet jo neturi, jis ištirpsta, vietoj Fausto Margarita laiko tuštumą, juodą skylę. Ji myli nieką. Nėra sielos – nėra nieko. Tik beprasmiškas burbėjimas, degančių popierių smarvė. Faustui nuobodu, Margarita dar kliedi. Fiziškai sunkiai ištveriamas to antrojo spektaklio, vykstančio po sutarties pasirašymo, tąsumas. Tai kone sadistinė režisieriaus ataka – kiek aš, tu, jis, jie ištversime.
Bet pagrindinis sutarties punktas įvykdytas. Pagal visas sąžiningo verslo taisykles. Nekrošius mums parodė, kaip būna, kai nebebūna nieko. Šleikštu, tamsu, betvarkiška. Jokio metaforų džiaugsmo. Visai nestilinga, nešmaikštu, beprasmiška. Kaip pats gražiausias sapnas atsimena pirmojo veiksmo Fausto filosofavimai, antrojo veiksmo šlamančios knygos, į kurias po truputį išdalinti ginčai, abejonės apie tai, ar „pirma buvo žodis“. Šios scenos bus ne vienąkart aprašytos, pelnytai išgirtos, jos jau dabar, pora dienų po premjeros nepraėjo – geriausioji Lietuvos teatro istorija. Kaip ir parašo scena – liniuoto popieriaus lapas, savo linijomis-virvėmis prislegiantis Faustą. O su juo kartu ir malonų, įtinkantį Nekrošių. Iš spektaklio teks išeiti, suvokus, kad Fausto istorija – anaiptol ne gražių filosofinių ginčų (jie irgi liko toje komedijoje, kur Bagdonas ir iš Dievo į Fausto kolegą persikūnijęs Povilas Budrys, mielai ir niekam neįsipareigoję „mąsto“), o gana nemaloni kai kurių sutarčių esmės nesuvokimo drama. Toks išsilavinęs žmogus, o nelabai ir suprato, ką pasirašė. Stabdė akimirksnį žavingą, o tik tiek ir sugebėjo – dar giliau į nežavingą tamsą įbristi.
