Per du su viršum dešimtmečius mūsų nepriklausomo gyvenimo užaugo kelios kartos vaikų, kurios tik ir matė, kaip jų tėvai aukojo savo gyvenimus dėl pinigų. Kad tai nesuteikė laimės nei vaikams, nei jų tėvams, jau tapo akivaizdu.
„Šį apsakymą perskaičiau tik pradėjęs dirbti teatre ir nuo to laiko apie jį galvojau, laukiau, kada jį naujai suvoksiu, kada subręsiu jo pastatymui“, sako Povilas Budrys, ne tik pats režisavęs savo vaidmenį, bet ir sukūręs scenovaizdį.
Šarlevilis-Mezjeras – lėlių teatrų sostinė, kas trejus metus kviečianti į didžiausią pasaulyje lėlių festivalį, trunkantį kiek daugiau nei savaitę. Iš įvairių pasaulio šalių sugužėję lėlininkai pristato to meto asmenybes, vietas ir kultūras.
Kalbama apie visuomenę, kuri kartais elgiasi tiesiog beširdiškai: kiek mažai esama užuojautos, supratimo, atjautos vargšams žmonėms. Man regis, tai amžina bėda. Dėl to ši daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta pjesė ir statoma.
Kiekvienas vaidmuo savaip brangus, visi savaip dūšioj atliepia. Nieko negalėčiau pakeisti. Ir mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus.
Kaip teigia Kristina Gudonytė, „nesinori visko išaiškinti, norisi, kad žiūrovas pats pradėtų galvoti, kad būtų dar kažkokios smegenų veiklos po spektaklio”.
Daug kam buvo šokas, kad toks spektaklis kaip „Adata“ gali būti rodomas Muzikinio teatro scenoje. Tačiau temos aktualumas ir šio pastatymo profesionalumas – neabejotinas.
Galbūt ir galiu leisti sau kaip šio teatro veteranas atsisakyti arba nepriimti pasiūlymo. Bet reikia labai gerai apgalvoti, kodėl tai darai, nes gali įžeisti kitus žmones, sukelti įspūdį, kad prasto vaidmens atsisakai, o gero – ne.
„Negalėčiau sakyti, kad ši įstaiga – didelė finansinė našta savivaldybei. Prijungimo atveju nedaug sutaupysime – tik vieną direktoriaus etatą. Savivaldybė iš teatrų sujungimo sutaupytų apie 100 tūkst. litų. per metus”.
