Jono Basanavičiaus g. Nr.13 pažymėtuose istoriniuose rūmuose pastarąjį šimtmetį buvo įsikūręs ne vienas teatras: kelios lenkų teatro trupės, Opera ir baletas, dramos, jaunimo ir Lietuvos rusų teatrai.

Kūrėjų sumanymai – jau daugiau ne teatro, o tarpdisciplininio meno darbai, kurių dramaturgija išsiskleidžia ne scenoje, o urbanistinėse erdvėse, parkuose, bažnyčiose, o žiūrovai ar klausytojai patys tampa aktoriais.

„Nebylys“ Šiauliuose? O kodėl gi ne Šiaulių dramos teatras? Tai vienas lietuviškiausių teatrų, jaučiasi, kad jis turi įdirbį, pulsuoja: tai kyla, tai leidžiasi.

Kokia ji – lietuvių teatro mokykla? Ar ji apskritai egzistuoja? Į šiuos klausimus žurnale bando atsakyti skirtingų scenos menų – dramos ir lėlių teatro, šokio, naujojo cirko – pedagogai, praktikai ir teoretikai.

Konkursinę festivalio programą sudaro šeši skirtingų valstybių teatrų spektakliai: po du – didelės ir mažos formos – iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos.

Žmogaus protą ir kūną menininkai ima naudoti kaip terpę meno kūriniams kurti. Dalyvio prote sukurta vaizdinių arba juslinių potyrių patirtis tampa unikaliu kūriniu, išskirtinai priklausančiu pačiam dalyviui arba jų grupei.

Nors kūrinys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvus, o autorės požiūris į veikėjus – supaprastintas, tačiau, pasak režisieriaus, šioje pjesėje svarbi ne tiek meilės, kiek jos troškuliui pasiduodančių herojų linija.

Aktoriams tenka nelengvos užduotys – reikia tarmiškai sekti pasakas, bendrauti tarpusavyje ir su žiūrovais, muzikuoti, atgaivinti objektus. Ir visa tai turi vykti laisvai, publika neturi matyti, kaip aktoriai stengiasi.

Tikrąją Giuseppe‘s Verdi gimimo dieną, spalio 10-ąją, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamas VIII tarptautinis operos kritikų seminaras „Didysis Verdi Lietuvoje“.