Nors teatro programa ne visada buvo pirmose bienalės gretose, šiuo metu ji – ypatingai stipri ir ryški.

Žmonės ne iš teatro yra pripratę reikštis individualiai, neturi įpročio nusileisti, prisitaikyti prie kitų. O aktoriai dažnai pasiduoda diktatui.

Pasak režisieriaus Edipo istorija šį kartą bus kitokia nei toji, kurią jis statė 1998 m. Vilniuje: teatrališkesnė, garsesnė, išgryninta, atviresnė.

Kai kurios nacionalinės kultūros įstaigos programas ar repertuarus rengia keleriems metams į priekį. Todėl, kad tarp naujų vadovų ir kadencijas baigiančių neatsirastų ilgi laiko tarpai, geriau konkursus paskelbti anksčiau.

Mes esame žinios, mes jas kuriame ir mes turime nebijoti pažvelgti į savo kūrinius – save. Būtent tai festivalis šiemet ir pristatys: baisią, gąsdinančią, aktualią, tikrą ir jautrią kasdienybę ir kiekvieną iš mūsų joje.

Iki šiol netyla atgarsiai apie pernykštį jubiliejinį festivalį, pritraukusį krūvas naujų gerbėjų vis aktyviau Lietuvoje besivystančiam šiuolaikiniam cirkui. Ateinantį rugsėjį laukia dar vienas proveržis.

Regis, nuo naujojo, rudens, sezono Klaipėdos jaunimo teatro aktoriams teks ieškoti, kur pinigais paversti savo gabumus.

Ateinantis sezonas tikrai bus išskirtinis. Pirmą kartą beveik per 60 teatro veiklos metų gausime didelę finansinę injekciją iš ES struktūrinių fondų, leisiančių iš dalies rekonstruoti teatro pastatą. Permainos palies bent du trečdalius teatro pastato.

Visur ieškoma geros, tikros vaikų edukacijos. Ne kaip pasilinksminimo, bet kaip mokymosi priemonės. Į dvasinį skurdą vedanti vartojimo kultūra visiems nusibodo.