Pjesė, pasakojanti apie mūsų laikų herojus karo Ukrainoje akivaizdoje, gali būti suprasta tiek kaip tragedija, tiek kaip mistinis vodevilis.

Spektaklis – labai trapus, kuris lyg rizikuoja prapulti tarp kitų spektaklių, gausių spalvomis, gyvų orkestrų, šimtų aktorių, greitų įspūdžių. Gal tam tikri sprendimai spektaklyje atrodo naivūs, paprasti, bet kažkuria prasme tas paprastumas padeda grįžti prie teatro ašies – žmogaus ir jo jausmų.

Ibseno pjesė mane patraukė ta atpažįstama situacija, nutinkančia kiekvienam, kada jautiesi įstrigęs, įkalintas, „numiręs“ savo paties pasirinkime, o paraleliai gimsta noras – instinktas išsilaisvinti, ištrūkti iš tos stagnacija virtusios realybės.

Kultūros ministras, atsižvelgdamas į Jaunojo menininko premijų ekspertų komisijos teikimą, paskyrė 2016 Metų debiuto ir penkias Jaunojo kūrėjo premijas.

Mums teatras vis dar kultūra su mums svarbiomis vertybėmis, ne pramoga ar proga paragauti naujo skonio stiprių traškučių.

Ateidamas į spektaklį žiūrovas turi turėti nuostatą išgirsti spektaklio dialogus, spalvas, išgirsti tylą ir mokėti ją suprasti. Tyla teatre – svarbiau nei žodis.

Pjesėje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, o jos centre – besiformuojančios asmenybės mėginimas pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje.

Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis?

Kai kurie mokytojai gali galvoti, kad Shakespeare´as turi mažai ką bendra su šių dienų moksleivių gyvenimu. Tačiau tai nėra tiesa.