Avinjonas atvėrė mano teatrui duris ir langus ne tik į Prancūzijos, bet ir į viso pasaulio scenas. Tai buvo pati pradžia, mano teatro vaikystė.

Sesijose ir diskusijose nemažai kalbėta ir apie tai, kad neretai tradicija nereikalauja sumoderninimo, nes ji yra vertybė ir įdomi savaime.

Siekiama pagerinti muzikos, teatro, kino ir šokio menų studijų kokybę ir sutelkti Akademijos infrastruktūrą viename studijų miestelyje.

Kinijos Didžiajame teatre Šanchajuje klaipėdiečiai parodys vieną ryškiausių šių metų savo premjerų – Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikus“.

Kokia tai muzika? Jei atvirai – aš nė nežinau. Niekada nebandžiau priskirti jos kokiam žanrui, tiesiog sėdu ir groju.

Netrukus griūsiančių teatro sienų įvaizdžiai – paskutinis sezono simbolis.

Nors šiuolaikinio cirko kūrėjų čia kol kas nėra daug, LŠIC pasiryžęs ieškoti naujų būdų šiai sričiai vystyti.

Pastaruoju metu kreipėme žvilgsnį į žiūrovus. Šiemet nutarėme atsigręžti į sceną, į tuos, kurie joje veikia, į tai, kokias emocijas jie mums perduoda.

Spektaklio turinys sutampa su konkrečia mūsų situacija: politine, dvasine, kultūrine.