Pasak menininkų, šiandien prieš mus atsivėrusi neperžengiama praraja, ir mes neturime ko griebtis, kad ją peržengtume.
Šanchajuje be trijų Vilniaus mažojo teatro pastatymų bus rodoma 17 dramos spektaklių, vyks beveik 100 įvairių kultūrinių iniciatyvų: paskaitų, parodų koncertų.
Anekdoto elementai suteiks galimybę gerai praleisti laiką ir priimti ne tik komiškas, bet ir aštrias mintis.
Gal mes esame labiau paukščiai, švilpaujantys padangėse, negu sistema ir tvarka. Šios dramaturgo Carsteno Brandau mintys labai sudomino.
Slogios kankinimo ar prievartavimo scenos iššaukė neišsemiamas diskusijas. Ar lemta, ar pavyks pabusti? Kas atvers žmogui akis?
O ką, jei teatras lauktų žiūrovų tik tam, kad perkeistų juos? Kas, jei ši „juoda dėžė“ įgautų kūno pavidalą ir imtų reikšti savo valią?
Tiek daug žmonių norėjo išvysti spektaklį, kad paskelbėme papildomą ryte, o vakare vaidinome vėl. Žiūrovai sėdėjo ir stovėjo net ant laiptelių.
Žąsis skundžiasi, kad yra nelaiminga, todėl nori, kad Lapinas ją suėstų, tačiau Lapinas atsisako ir tuo klausimu siūlo pabendrauti su Vilku.
Tai labai jautru. Esi pažeidžiamas dėl to, kad netobulas, tačiau tai nesukuria barjero, greičiau pritraukia kito meilę ir šilumą.
