Kiek dar liko vilties?

Aušra Kaminskaitė, Sigita Ivaškaitė 2023-10-21 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Encounters. Vilnius“, kūrėjai „The Feminist Secret Society of Helsinki“ (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2023). Katri Naukkarinen nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Encounters. Vilnius“, kūrėjai „The Feminist Secret Society of Helsinki“ (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2023). Katri Naukkarinen nuotrauka

aA

Šis tekstas tikriausiai bus vienas paskutinių viešų 2023-iųjų „Sirenų“ užsienio programos aptarimų. Iki šiol publikuotose recenzijose nuosekliai apžvelgti atskiri spektakliai. Tad teatrologės Sigita Ivaškaitė ir Aušra Kaminskaitė, susitikusios padiskutuoti apie atradimus festivalyje, nusprendė negaišti laiko spektaklių turinio atpasakojimams ir iškart reflektavo užsienio programos visumą.

-----

Aušra Kaminskaitė: Šįmet „Sirenų“ organizatoriai išskirtinai intensyviai kartojo festivalio temą - Žodis. Ar tau šios „Sirenos“ buvo apie jį?

Sigita Ivaškaitė: Kadangi labiau mėgstu fizinį ir šokio teatrą, Žodžio tema mane atstūmė. Nusiteikiau iš dalies nemaloniai - atrodė, kad bus nuobodu, nes gana grubu taip apibrėžti istorijomis grįstus spektaklius, kuriuose yra daug teksto ir pasakojimo. Ir nors spektakliai išlaikė žodžio nuobodumą, apskritai programa maloniai nustebino, iš tiesų galėjome nukeliauti iki minties, ar svarbiausias buvo žodis, ar tai, kas slypi už jo?

A. K.: Aš irgi pamačiusi Žodžio temą susiraukiau, nes supratau, kad reikės nuolat skaityti titrus. Ir taip pat galiausiai maloniai nustebau. Jei ne žodis, tuomet kas, tavo nuomone, buvo svarbiausia?

S. I.: Žiūrėdama paskutinį tarptautinės programos spektaklį „Blood Stories Lithuania“ patyriau keistą jausmą, kad šįmet „Sirenos“ grįžo į tašką, kuriame buvo 2019-aisiais, kai programą kuravo šviesaus atminimo Viktorija Ivanova. Kalbu apie programą, kurioje matėme labai daug skirtingų žmonių ir jų autentiškų patirčių. Tad festivalyje nuolat persekiojo jausmas, kad čia jau buvome ir vėl sugrįžome. Tik patys jau esame kitokie. Ir galėjome to laiko neprarasti.

A. K.: Nori pasakyti, kad grįžome į meniniu požiūriu vertingesnius laikus?

S. I.: Nežinau, nes ne aš priimu sprendimus. Man gražus šis sąskambis, patinka, kai kažkas nuveda mintį ten, kur man būna įdomu - žinoma, tai egoistiška. Galbūt tai nutiko atsitiktinai. Galbūt žmonės, kuriantys programą, tik dabar atėjo į tą mąstymą, kuriame buvo sukurta anuometinė programa (nors atsivertus 2019-ųjų katalogą taip ir neatrodo). Gražu ir gaila, kad turėjo praeiti tiek metų ir nežinia, ar kitąmet judėsime toliau.

A. K.: Išties graži sąsaja. Tau kalbant pagalvojau, kad 2019-ųjų programoje išties įžvelgčiau tą patį, ką norisi pasakyti ir apie šiuos metus. Man jie buvo apie bandymą pajausti žmones, su kuriais nesusiduriu kasdienybėje. Spektaklių temos pažįstamos, abejonių, ką jose palaikyti „teisinga“ - nekyla, tačiau visa tai - teorinis lygmuo, nes gyvenime su rodytas problemas išgyvenančiaisiais nesu pažįstama. Dauguma spektaklių davė akstiną iš naujo ieškoti ir pergalvoti tai, kaip matau pasaulį.

Vis dėlto nepasakyčiau, kad festivalis mane pakeitė. Gal vienas nutikimas atvėrė akis - tik jis įvyko ne spektaklyje, o diskusijoje. Menininkė ir kuratorė Natasha A. Kelly pastebėjo, kad „Mount Average“, pasakojantis apie kolonializmo pasekmes ir įtraukiantis žiūrovus į taip valdomo pasaulio mechanizmą, yra skirtas agresoriams, o apie nukentėjusių tautų žiūrovus čia nepagalvota.

S. I.: Diskusijoje nebuvau, tačiau man ši mintis irgi įdomi, apie tai pati galvojau spektaklyje. Nors  esame gavę posovietinės visuomenės pavadinimą, egzistuoja moksliniai straipsniai, siūlantys tai vadinti tuo pačiu postkolonializmu. Atvykusi į trečią spektaklio kambarį, kuriame ant Leopoldo II biusto kūrėjai dėjo Putino, Lukašenkos ir kitų politikų projekcijas, pagalvojau: ne, tiesiog ne. Tai yra tas pats naratyvas, kuris mane nuolat dirgina - kolonizatoriai ar, Rusijos atveju, imperialistai ateina ir sako (jei sako): jergau, kaip blogai padarėme, labai žiauriai, o tada atgailą suniveliuoja į tai, kad vis dėlto visur yra problemų. Jaučiu labai natūralią atmetimo reakciją, matydama, kaip prieš mane vėl ir vėl plėtojamas privilegijuotos pozicijos naratyvas, mėginantis apeiti savo kaltę.

Žinoma, iš esmės vidinė „Mount Average“ struktūra yra logiška ir savo sumanymą įvykdo, tik man buvo įdomu, ko tikėjosi spektaklį pakvietę festivalio organizatoriai?

A. K.: „Sirenose“ dažnai matome kambariuose vykstančius spektaklius. Taip pat įtariu, kad organizatoriai tikėjosi parodyti dar vieną įdomią formą, nes šiuo aspektu festivalis yra tikrai turtingas. Be to, Julianas Hetzelis šiuo metu yra kylanti žvaigždė, jo spektakliai aktyviai keliauja po Europos festivalius. Ir dar pridurčiau, kad pastaraisiais metais „Sirenos“ pasižymi, - imu tavo naudotą žodį, - grubiu požiūriu: paima problemą ir tiesiog riebiai drebia ją į akis.

Man labai patiko „Mount Average“ ir tai, kokį mechanizmą jis užkūrė techniškai bei dramaturgiškai.  Tai stiprus darbas, jame būti įdomu, jis dovanoja neįprastas patirtis, kurių kitur negaučiau. Greta to, jis morališkai aiškus ir nekelia vertybinių klausimų. Gali būti, kad toks yra organizatorių skonis - tai ne pirmas festivalio spektaklis, kuriame pritrūksta subtilumo.

S. I.: Nežinau, ar vadinčiau tai subtilumo trūkumu. Pritariu, kad viskas spektaklyje kuriama pagal vieną liniją. Gal problema slypi tame, kad kai aiškiai žinai, ką turi politkorektiškai sakyti, tuomet nebandai problemų suvokti per save ar per naują laikmetį, kuriame jau esame patyrę daugybę judėjimų ir todėl daug ką permąstę. Kartu pritariu, kad techniškai spektaklis puikiai sukonstruotas. Man visada patinka ne scenos dėžutėje vykstantis įtraukiantis teatras, kokios formos jis bebūtų. Ir labai svarbu, kad tai atvežama į Lietuvą, nes kai ne visuomet gauni norimą turinį, darosi svarbu gauti įdomią formą. Lietuvoje žaidimo su formomis mažai: lyg ir bandome, darome, bet dar nesame teatras, kuris kyla iš formos. Esame teatras, kuris ateina iš to paties žodžio.

O dėl turinio... „Mount Average“, atrodytų, priėjo prie europocentrizmu vadinamos problemos, bet neuždavė tolesnio klausimo: ką su tuo daryti?

A. K.: Nežinau, kiek, iš esmės nepažįstant Azijos, Afrikos, Amerikos kultūrų (nes juk sąmoningai į jas įsigyventi niekas nenori), įmanoma jas suvokti.

S. I.: Manau, kad verta bent jau domėtis. Apie tai galvojau žiūrėdama spektaklį „Blood Stories Lithuania“. Jo metu prisiminiau nišinį vienos autorės žurnalą, kuriame papasakotos Kinijos vieno vaiko politikos „pasekmės“ - į našlaičių namus tėvų atiduotų merginų istorijos. Jos buvo įvaikintos ir užaugo Didžiojoje Britanijoje, todėl jų viso gyvenimo tema yra savojo identiteto suvokimas. Tokią temą išgirdau ir spektaklyje.

Tuomet prisiminiau istoriją, klausytą tinklalaidėje su aktyviste Blair Imani - juodaode, biseksualia musulmone, atradusia savo tikėjimą jau pažinus savo seksualumą. Baigusi istorijos studijas, ji autentiškai skaito Koraną, kaip ir kitus religinius tekstus, įrodydama, jog neapykanta homoseksualumui priklauso nuo interpretacijos.

Noriu pasakyti, kad istorijų yra daug ir jos gali būti labai arti. Todėl keista, kad spektaklyje jos pateikiamos su tokia nuostaba. Viena vertus, smagu matyti, kad kiti irgi regi, kaip pasaulyje jungiasi pasakojimai. Tačiau manau, kad tuo pat metu situacijos čia lyg prabėgamos. Pavyzdžiui, nusistebėta, kad nusižudė žmogus, kuris niekaip nerado savo vietos. Man buvo keista, kad tą akimirką spektaklis nesibaigė. Kūrėjai pernelyg norėjo sukurti savo pasaulį, parodyti, kaip visus pamatė, o vietoje to tiesiog prarado žmogų. Ar ne čia yra mūsų tragedija? Vienam žmogui neduota sukurti viso pasaulio.

Man „Blood Stories Lithuania“ pritrūko aiškaus požiūrio. Tikėjausi, kad kažkas bus užčiuopta, tačiau parodytas spektaklis apie tai, kaip viskas yra įvairu.

A. K.: Kaip įdomu, kad žiūrėdama šį kūrinį sudėjai tiek vilties. Pritariu paskutinei tavo minčiai - kūrėjai tiesiog nesugalvojo koncepcijos, į ką įvilkti išgirstas istorijas, tad sukrovė jas į vieną vietą ir pabaigoje - nes juk reikėjo kažkaip apipavidalinti - pridėjo in memoriam nusižudžiusiam vaikinui (keitė rūbus ir pozavo nuotraukoms). Todėl besidomintiems temomis ir pasidaro nebeįdomu - nieko daugiau be faktų jie neišgirsta. Pritariu, kad portugalas Jorge Andrade ir lietuvis Jonas Jurkūnas bandė kurti pasaulį, tik gaila, kad nežinojo, apie ką jį kurti, ir kur tai turėjo nuvesti juos pačius bei žiūrovus.

Manau, kad įdomiausia „Blood Stories Lithuania“ dalis liko užduotyje. Meniniu požiūriu jis man atrodo nesėkmingas, tiesiog blogas, laikau jį silpniausiu šių metų programoje. Ar manai, kad buvo silpnesnių?

S. I.: Aš gal pasakyčiau kitaip: nelabai žinau, kuris buvo stipriausias. Galbūt „Blood Stories“ buvo mažiausiai paveikus, tačiau man buvo įdomu klausytis surinktų istorijų. Kita vertus, suomių komandos „The Feminist Secret Society of Helsinki“ performansas „Encounters“ irgi buvo „ant ribos“: galėtume sakyti, kad jis nepavyko, nes jo principą supratome labai greitai ir tuomet viskas priklausė nuo to, kaip žais pasirinkti pašnekovai, kurie vienas kito nematė ir kalbėjosi per aktores.

A. K.: Bet tai labai įdomu!

S. I.: Man irgi buvo įdomu, bet... Ką tu iš jo išsinešei?

A. K.: Pašnekovus priėmiau labai susidomėjusi, nes atrodė, kad vieną jų galiu pažinoti. Tad tyrinėjau, kaip jis atsakinėja į klausimus, spėliojau, vertinau. Drauge mane šokiravo tai, kad jiems nebuvo pasiūlytos pokalbio gairės. Mačiau anketą, pagal kurią buvo atrinkti dalyviai - ten buvo klausimai apie temas, kurios jiems aktualios, ir kuriomis nenorėtų kalbėti. Kadangi pasirodyme pokalbio gairės nebuvo nurodytos, nesuprantu, kam tie klausimai buvo reikalingi.

Beje, spektaklyje pašnekovai užsiminė, kad abu anketose paminėjo, jog neturi tabu temų. Tačiau nors jie nė karto nepasakė, kad apie kažką kalbėti nenori, iš jų išsisukinėjimų jautėme, kad tabu vis dėlto yra. Štai ten ir strigo veiksmas, nes nė vienas aiškiai neužkirsdavo kelio pokalbiui (tai būtų tapę charakteringa intriga), tačiau ir plėtoti pokalbį buvo nejauku.

Dar buvo įdomu stebėti pašnekovų tarpusavio dinamiką: kaip vienas dominuoja, kita tam pasiduoda, o vėliau - tiesiog tampa pasyvi. Galiausiai išsinešiau... turbūt trumpalaikį džiaugsmą.

S. I.: Aš dar galvojau, kad spektaklyje dalyvavęs vyras sau į porą gavo šventą žmogų. Nes po jo monologo apie moteris, kurios „pasidaro“ vaikus ir palieka partnerius... Ten buvo daug galimybių, kaip galėjo pakrypti pokalbis. Pavyzdžiui, galėjo įsitraukti auditorija, kurią, žinome, kad dalyviai girdėjo.

A. K.: Aš tokiame spektaklyje nesijaučiau laisva reaguoti.

S. I.: Taip, nes dalyviai čia kalbėjo per aktorius ir buvo apsaugoti nuo puolimo bei atkirčio. Juk jie sėdi skirtinguose kambariuose, o prieš žiūrovus ir vienas kitą - juos tiesiogiai įgarsina aktorės. Ant dalyvių mes galbūt šauktume, bet negi šauksi ant Mildos Naudžiūnaitės, kuri įgarsina žodžius akivaizdžiai dėl jų gėdydamasi?

Kitas dalykas, žiūrėdama spektaklį dar kartą supratau, kad gyvi žmonių pokalbiai skamba visiškai kitaip nei užrašyta dramaturgija. Tad „Encounters“ performansą priėmiau kaip pratimą. Aktorėms buvo naudinga pajusti kalbos organiką. Mes tiesiog pasitikrinome formą ir išėjome.

A. K.: Aptarinėti „Encounters“ pradėjome tada, kai retoriškai paklausei, kas buvo stipriausias šių metų „Sirenų“ spektaklis. Pati žiūrėdama Milo Rau ir Juliano Hetzelio spektaklius galvojau, kad štai kaip veikia kūriniai, kuriuose puikiai susitvarkyta su medžiaga. Tai teatre pasitaiko nedažnai.

S. I.: Pastatyti spektaklį ir sukurti turiningą, skirtingomis prasmėmis veikiantį darbą - tai nėra tas pats. Milo Rau spektaklis yra tikrai labai kokybiškas. Man labai patiko, kaip jame video medžiaga atskiria personažų ir aktorių sluoksnius: gyvi žmonės scenoje yra į atranką atėję aktoriai; tai, ką jie vaidina, yra jų santykis su istorija; o tai, ką jie daro tapę personažais, matome video formatu - tarsi dokumentinio atkūrimo seriale. Šie lygmenys labai įdomūs, pabaigoje jie suvedami į didžiulę smurto sceną, iš kurios pereinama prie daug kartų matyto aktoriaus pasikorimo scenoje. Prie tikra-netikra efekto čia eita sąmoningai; taip pat sąmoningai veiksmas laiku nutraukiamas, kad žiūrovams nereikėtų priiminėti sprendimų. Svarbu, kad situacija čia neperkrauta papildomais dalykais.

A. K.: Ar teisingai suprantu, kad idėjos aspektu spektaklis tau atrodo banalus?

S. I.: Kaip pažiūrėsi. Spektaklyje daug dėmenų rodo, kad apie svarbius dalykus galima kalbėti paprastai ir atpažįstamai, neužkraunant žiūrovų užduotimi narstyti aštuonis sluoksnius. Kai sluoksnių per daug, torto tiesiog neapžioji ir nebejauti jo skonio.

A. K.: „Mount Average“ tu pamatei aiškią Hetzelio perspektyvą: mes, europiečiai, esame kolonialistai, išnaudotojai. Milo Rau man pasirodė į pasaulį žvelgiantis neutraliau, jis nepateikia kategoriškos pozicijos. Tau taip neatrodo?

S. I.: Atvirkščiai - iš detalių man pasirodė, jog jis kaip tik labai aiškiai pasirenka atstovaujamą „pusę“.

A. K.: Nežinau... Juk jau aprašyme nurodyta, kad niekas nežino, kodėl ta žmogžudystė įvyko ir kad ji galėjo būti visiškai beprasmiška.

S. I.: Taip, tačiau juk yra scena, kurioje daugiausiai smūgių sudavęs žmogus iš pradžių žaidžia kompiuterinius žaidimus, kuriuose kažką daužo - vadinasi, režisierius ieškojo pateisinimo tam, kas įvyko. Taip pabrėžta, kad smurtas atėjo iš paties nusikaltusiojo (nors kompiuterinių žaidimų paralelė labai paviršutiniška). Ir tas sakinys teismo salėje... kad jie pamatė, koks bukas yra smurto veidas. Arba tėvų išrengimas kaip ženklas, kad aukos turi nuogos sėdėti ir dar kažką pasakoti... Tai labai jautrūs momentai, iš kurių galime perskaityti poziciją.

Drauge suprantu, apie ką kalbi. Žiūrint spektaklį kažkas man „neveikė“ ir to priežastį supratau tik titruose pamačiusi, kad jis pastatytas 2018-aisiais. Mes jau esame nuėję toliau, tad ne kiekvienoje situacijoje turime tas pačias išeities pozicijas. Mintyse nuklydau į Lauryno Bareišos filmą „Piligrimai“, kurio herojai lyg ir ieško to paties: jei mes tai atkursime, tada galėsime suprasti. Filme atsakymo niekas neranda, bet procesas pakeičia žmones, personažus. O „Pakartojime“ labiau prieinama prie bejėgystės. Žinoma, dokumentika ir tikrais faktais paremtas pasakojimas bei fikcija - pernelyg skirtingi lyginti. Labai aišku tai, kad pasirenkamos temos yra aktualios ir jomis reikia kalbėti. Džiaugiuosi, kad, priešingai nei būdinga populiariojoje kultūroje, Milo Rau neromantizuoja nusikaltėlių. Spektaklis yra apie smurto paprastumą ir apie mūsų įsivaizdavimą, kad jame yra kažko daugiau. O ten nieko nėra.

A. K.: Apie „Pakartojimą“ daugiau nebeplėtosiu, nes rašiau atskirą tekstą. Tad, regis, viską jau aptarėme?

S. I.: Dar nekalbėjome apie Annos Karasińskos „Lengvus dalykus“.

A. K.: Tiesą sakant, ketinau to išvengti, nes man šis spektaklis nepaliko jokio įspūdžio.

S. I.: Su juo labai greitai atsisveikini, bet kartu labai smagu būti. Skaičiau spektaklio recenziją ir man buvo labai gaila, kad jis perskaitytas kaip pasakojimas apie teatrą, praleidžiant pasakojimą apie moters patirtį. Aš mačiau labai gražų dviejų, skirtingiems gyvenimo etapams priklausančių moterų gyvenimų susidūrimą. Turint omenyje Lenkijos, taip pat - Lietuvos, kontekstus, supranti, kaip gražiai ir paprastai jos šneka apie buvimą moterimi - ir nepakeičiamą, bet ir neįvertintą.

A. K.: Suprantu, ką sakai. Ir svarstau, kad galbūt neturintys atitinkamų patirčių negali jausti ir suprasti tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, vyrams natūraliai sunku suprasti moterų problemas.

S. I.: O kodėl tada mes, būdamos moterimis, galime suprasti Hamleto tragediją?

A. K.: Nes Shakespeareʼo pjesės esmė nėra Hamleto kaip vyriškos lyties individo tragedija. Kiek analizuodama „Hamletus“ tu persvarstai vyro vidurio amžiaus krizę? Aš pati apie Hamletą galvoju ne kaip apie vyrą, o kaip apie žmogų tam tikrose aplinkybėse.

S. I.: Bet tame ir yra esmė. Mokykloje analizuodami klasikinę ir svarbiausią literatūrą niekada nežiūrime į vyrus kaip į vyrus, nepriskiriame jiems problemų pagal lyties stereotipus, jų patirtis verčiame „universaliomis“, „bendražmogiškomis“, bet moteris vertiname per jų lytį, jai priskiriamas savybes. Paradoksalu, kad žiūrėdami į moteris rečiau ieškome universalesnės, nei motinos, globėjos, mylimosios patirties...Ar matysime aktorę kaip teatro įvaizdį, ar kaip gyvą moterį?

Negaliu nurodinėti, kaip reikia matyti, tik sakau, kad dar nuo mokyklos laikų įdiegtas požiūris mums ne visada leidžia keisti žvilgsnio „kampą“. „Lengvi dalykai“ man atrodo svarbus spektaklis, nes jame pasakojama apie tai, kaip teatre nematome moterų istorijų. Čia aktorės iš tamsos ir nesusigyvenimo su savimi eina į scenos šviesą. Joje nusirengia iki nuogumo, neturėdamos kaip paprieštarauti, nes joms taip liepia, o tada susiduria su realybe, kad finale vis tiek svarbiausia yra tai, kokį monologą po to pasakys vyras.

A. K.: Tai, ką sakai, labai gražu. Man šiame spektaklyje nutiko tai, kas tau nutiko „Blood Stories Lithuania“. Suprantu, kaip svarbu kalbėti šiomis temomis, tačiau klausydama nesužinojau ir nepatyriau nieko nauja. Be to, pykau ant aktorių už jų vaizduojamą bejėgystę. Tiesa, kad jos negali elgtis kitaip, tačiau kai moterys rodomos kaip aukos, pačios negalinčios nieko padaryti kol nepasikeis aplinka... Gal šiuo metu esu tokiame gyvenimo etape, kai nenoriu to priimti.

S. I.: Aš bejėgystės nemačiau, labiau saviironiją. Bet suprantu, ką sakai: tas „girdėta“ gali būti viena priežasčių, kodėl šis spektaklis ilgai neužsilaiko galvoje.

Bet jei tave sunervino tai, kad nepasakyta nieko naujo, man kaip tik patiko matyti scenoje moterišką žvilgsnį. Nemačiau to kaip bejėgystės - veikiau regėjau retrospektyvų aktorių žvilgsnį į savo idėjas. Todėl galiausiai jos ir priima finalinį sprendimą - viena nuoga, o kita apsirengusi juoką keliantį rūbą, sėdi scenoje ir valgo tą vištą, nes: o koks skirtumas?

A. K.: Norėjau mūsų pokalbį pabaigti klausimu, ar matai kokią nors viltį tokiame pasaulyje, kokį šįmet parodė „Sirenų“ spektakliai. Bet jau girdžiu, kad matai.

S. I.: Esu tikra, kad žmogui neprivaloma sąmoningai turėti vilties. Ji yra mūsų išgyvenimo instinktas. Jei jos neturėtume, niekur neitume ir nieko nedarytume. Tad galima sakyti, kad teatras nieko neišspręs, tačiau gali būti, kad jis kažką išsprendžia jį kuriančiam.

A. K.: Tiesa, galbūt teatras veikiau yra bandymas kažką išspręsti nei suteikti viltį. Pavyzdžiui, man dauguma šių metų kūrėjų atrodė žvelgiantys į pasaulį viltingai, tačiau jų kūriniai - nebūtinai tokie. Kai matau spektaklius, kuriuose rodoma, kokioje prastoje situacijoje esame ir kaip nieko negalime pakeisti, visuomet sutrinku: kam jūs tai rodote? Bet tu teisi, galbūt taip jie kažką išsprendžia savyje.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XIX)

    Kalbu apie saviizoliaciją patiriantį teatrą – kodėl taip nutinka? Kodėl šiandien svarbu statyti būtent tokią dramaturgiją ir būtent taip? Vienu atveju be atidžios analizės, kitu – su pernelyg atidžia.

  • Plaukti linoleumu

    „Naujasis Baltijos šokis“: jutau neapsakomą jaudulį ir laimę vėl galėti stebėti tokį aktualų ir kokybišką scenos meną. Po tokių ditirambų belieka laukti kitų festivalio spektaklių.

  • Iš mūsų vaidybų (XVIII)

    „Kaligulą“ pamačiau kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.

  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.