Spektaklio metu ne vienas žiūrovas pakyla iš vidurio eilės ir išeina. Jiems taip nusibodo vaidinimas? Nieko panašaus. Jie grįžta nešini paltais sau ir savo moterims. Veiksmo metu jie spraudžiasi atgal iki savo vietų, apkabinę tuos drabužius. Apsirengia ir žiūri vaidinimą toliau.
O scenoje tuo metu artistai nusirengia. Nes tokia spektaklio simbolika - personažai apsinuogina, ir tai gali reikšti jų beginklę atvirą sielą. Nesimboliška tik tai, kad artistai scenoje pusnuogiai. O jų publika tuo pat metu apsimūturiavusi it gatvėje speigo metu.
Gal salės ir scenos klimatas ryškiai skiriasi? Gal scena šildoma?Anaiptol - Lietuvos teatrų scenos netgi šaldomos. Tam pakanka aukštų durų, skirtų dekoracijų išnešimui iš scenos tiesiai į lauką, jeigu teatras vyksta gastrolių. Arba įnešimui - jeigu į teatrą kas atvyksta gastroliuoti.
Šiandieninių šalies scenų durys išliko nuo sovietmečio. Persenusios, persikreipusios, neapšiltintos. Nebent koks teatro auksarankis jas apkamšo, kiek sugeba. Šildymo sistema taip pat nuo sovietmečio. Dabar tai šaldymo sistema. Teatrai - šalta vieta.
Buvo laikas, kai šilumos kaina jokiam teatrui nerūpėjo. Šildėsi, kiek širdis geidė. Kainos buvo valstybinės, teatrai irgi, jų buvo nedaug, ir valstybė už savo teatrus mokėjo.
Teatrai atšalo per nepriklausomos Lietuvos blokadą. Ir nebeatšilo per visus du dešimtmečius. Galime minėti teatrų atšalimo jubiliejų.
Kai į Lietuvoje rengiamą festivalį atvyksta trupė iš užsienio, teatrus tenka šildyti. Kad klimatas būtų kaip civilizuotame pasaulyje. Per Jano Fabre´s „Requiem metamorfozei" 2007-ųjų spalį net Sporto rūmus sugebėta prišildyti iki 20 laipsnių, nes tokia buvo sutartis.
O lietuviai artistai turbūt geležinės sveikatos? Arba išugdyta šalčiui atspari artistų gentis? Vargu. Ne tik flamando Fabre´s šokėjai, bet ir lietuviai nesiimtų šokti šaltoje aplinkoje. Fiziškai neįmanoma. Kaip neįmanoma ir groti šaltyje - šilumos reikia ir muzikantams, ir jų instrumentams. Tas Lietuvoje suprantama, todėl koncertų salėse kartais net norisi paūbauti kaip „Dėdės Vanios„ Serebriakovui: „Tvanku!“
Dramos artistai kartais patiria, kad scena turi gydantį poveikį: kas slogavo ar kentė skausmą, pradėjęs vaidinti, visa užmiršta. Yra nemažai legendų apie tai, kaip kokį garsų aktorių į vaidinimą atveždavo iš ligoninės, net reanimacijos, ir kol jis vaidino, medikų brigada su parengtais vaistais budėjo už kulisų - o žiūrovai nė nepastebėję negalios ir pats artistas sveikut sveikutėlis. Kol scenoje. Kaip gražiai yra pasakęs Vladas Bagdonas, „tai stulbinamas scenos poveikis, kuriuo vis dar negaliu atsistebėti". Scenos, bet ne šalčio!
Kai teatras asocijuojasi su šalčiu, tas veikia ir žiūrovus. Šiandien gyvendamas Lietuvoje, rusų klasikas jau nebesugalvotų, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Nes jeigu teatrą vis dar pradedame nuo rūbinės, tai rytojaus dieną rizikuojame pradėti nuo karščiavimo ir kitų rimtų negalavimų. Net gerosios teatro bilietų tikrintojos iškart perspėja: nenusivilkit, pas mus šalta.
Pagaliau, ar žmogų traukia ten, kur jis garantuotai sustirs, bet negarantuotai atsigaus nuo gero vaidinimo? Ar sustiręs žiūrovas labai įsijaus į tai, kas vyksta scenoje ir patirs būseną, apie kurią kalba aktorius Povilas Budrys: „Gi teatre būna tokių minučių, kai kažkas atsitinka, kai užsimiršta žmogus. (...) Juk žiūrėkit, jeigu geras spektaklis arba geras kinas, žmonės, kurie yra jame, jaučiasi lyg viena grupė".
Jis teisus: dėl to ir einame į teatrą, kad su mumis „kažkas atsitiktų". Kad būtume vieną bendrą jausmą išgyvenusi grupė. Nors tą grupę mėginama išnaikinti šalčiu.
Tiems, kurie sprendžia Lietuvos teatrų reikalus, vertėtų posėdžiauti scenose. Būtinai žiemą. O jų paltai tebūnie užrakinti. Kažin kiek valdžios didžiavyrių iškentėtų iki tokio posėdžio pabaigos?
