Klaipėdoje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ 2026-aisiais pavyko pamatyti du spektaklius – argentiniečių „Wayqeycuna“ ir estų „Everyday is like Sunday“. Paskutiniu metu laukiu šio festivalio. Lorraine de Sagazan „Leviatanas“, Romeo Castellucci BROS, Raquel André „Įsimylėjėlių kolekcija“, Mariano Pensotti „La Obra“, „Blitz Theatre Group“ „Late night“ ir šių metų estų „Von Krahl“ teatro spektaklis „Everyday is like Sunday“ yra darbai, kurie vėliau sapnuojasi, vaikšto kartu miestų gatvėmis, juos prisimenu ir apie juos pagalvoju, kaip apie žmones ar svarbius gyvenimo įvykius.
Tarpdisciplininis menininkas iš Argentinos Tiziano Cruzo su klaipėdiečiais dirbtuvėse kepė duoną, kuri kaip auka jo tėvynėje kepama mirusiųjų savaitės metu. Cruzo šaknys – kečujai, viena iš pirmųjų Pietų Amerikoje apsigyvenusių tautų, kuriai teko paklusti XVI a. į vietos plotus pretenzijas pareiškusiems europiečiams. Kečujų kalba ir kultūra gyvos iki šiol, deja, jiems vis dar tenka patirti nelygybę, atskirtį, diskriminaciją dėl kilmės. Menininkas – pirmasis šios tautos atstovas, kuriantis tarptautiniu mastu. Jo darbuose daug autobiografiškumo, jo misija – skleisti pasauliui žinią apie postkolonijinę būklę. „Wayqeycuna“ – paskutinis jo trilogijos „Tres Maneras de Cantarle a una Montaña“ darbas, kuriame jis grįžta į savo namus, pasakoja apie savo artimuosius, scenoje kuria švelnų savo būties atgarsį.
„Wayqeycuna“ spėja sukurti teatrinę atmosferą, kuri, regis, labiau tiktų kamerinei erdvei, nei Klaipėdos dramos teatro didžiajai salei. Tiesiog ji tokia kukli, nedidukė, pilna avių varpelių tilindžiavimo, jūros ir kalnų, vaiko balsu skiemenuojamų ar dainuojamų siaubingų žodžių: tėtis ir mama dingo, nebėra žemės, nebėra namų. Ir teatrinė estetika čia kuriama lyg vaiko kambary – pačiam viską konstruojant, atnešant, nunešant, pakeliant užuolaidą, filmuojant vaišių stalą.
Tai dokumentinis kūnas, kalbantis apie save. Tokiam teatrui būdingas nuoširdumas, su kuriuo neaišku, ką daryti. Kai toks nuoširdumas įnešamas į sceną, nori nenori, iš jo pradedi reikalauti taip, kaip iš spektaklio, ne kaip iš žmogaus. Cruzo atliekamas vaidmuo pilnas vaikiško pykčio ir naivios vilties, kad bus išgirstas, kad tarptautinei bendruomenei parūps jo kečujai. Tai gražus ir prasmingas noras, tačiau kai teatras naudojasi žiūrovais, kad galėtų pasiskųsti, pasiguosti, kad turėtų ką apkaltinti – tai jau nebe menas, o meninė aukos reprezentacija. Tada žiūrovai nebeturi galimybės patirti meninio įvykio ir net reflektuoti ydingos pasaulio santvarkos, būti jos paveikti – jiems tiesiog gaila žmogaus, jie nori tą žmogų apkabinti, patvarkyti jo gyvenimą.
Dalijimasis gėrybėmis – viena esminių šio spektaklio dalių: padengęs stalą padėklais su vaisiais ir paties su bendruomene kepta ritualine duona, jis kviečia ragauti, dalintis, siųsti per rankas, galbūt likti ir kalbėtis, megzti ryšį. Keista, tačiau nesinori likti. Veikiausiai dėl tos pačios priežasties – sunku likti ten, kur to beveik desperatiškai reikalaujama, kad būtų deramai apverkta tai, dėl ko nurodoma verkti.
„Von Krahl“ teatro spektaklis „Everyday is like Sunday“ („Kiekviena diena kaip sekmadienis“) sukurtas pagal estų klasiką vaikams – Silvi Väljal 1966 m. išleistą knygą „Septyni Jusikės draugai“, kurioje Jusikė nori patekti į nieko neveikimo – Sekmadienio – šalį. Norėdamas ten patekti, jis turi susitikti su kitomis savaitės dienomis ir atlikti joms priklausančius darbus. Sekmadienio šalimi spektakliui pasirinkta Aldouso Huxleyʼio distopijos „Puikus naujas pasaulis“ atmosfera: dirbtinės laimės būsena, tuščia, nepakeliamai stabili. Pirmas spektaklio trečdalis praeina žodis į žodį, veiksmas po veiksmo kartojant tą pačią sceną SPA erdvėje: prie sūkurinės vonios pamažu renkasi Sekmadienio šalies gyventojai, gurkšnoja vandenį, sprendžia kryžiažodį, aptaria dienos gražumą. Jie sako, kad šiandien labai graži diena, bet kažin, ar vakar nebuvo dar gražesnė, o gal lygiai tokia pat graži? Tikrai, labai graži diena! Jie visi stebėtinai džiugūs, tyčia jauni, lyg užstrigę savo amžiuje amžiams, įnirtingai malonūs vieni kitiems, maksimaliai gerai nusiteikę, tarsi pavartoję Huxleyʼio knygoje aprašomos somos. Kiekvieno sekmadienio kulminacija – svaiginantis bendras kramtomosios gumos valgymo ir dalijimosi ritualas, kurį turėtų pamatyti visi lietuviško teatro kūrėjai, mėginantys kurti parodomąją, netikrą scenos erotiką: čia tarp šešių kūnų tvyro visiškai natūralus, švelniai erotiškas, dėmesį prikaustantis ryšys.
Visa tai kartojasi, kartojasi ir kartojasi. Galiausiai žiūrovai netgi paliekami be subtitrų – visi viską moka mintinai. Vis dėlto kas kartą kiekviename pasikartojime kažkas ištaria ką nors netipiško, pasigirsta koks nors garsas, kažkas neateina į savo vietą arba laiku nepasako savo žodžio. Tvari Sekmadienio seka subliūkšta. Visi sutrinka ir blaškosi tol, kol netikra tikrovė grįžta į vietas.
Štai į tokią Sekmadienio šalį, įgriuvęs kartu su siena, patenka Jusikė. Jis – ūkiškas ir praktiškas, vietoje vandenuko nori alaus, sūkurinėje vonioje ne tingiai mirksta, o tiesiog nusiprausia. Jam sunku būti šioje šalyje, kur visi nieko neveikia. Jam niežti pirštai kažką sutvarkyti, sutaisyti, nuveikti. Sekmadienio šalies atmosfera pamažu virsta chaosu – visi dainuoja apie savaitės dienų darbus; rodo Jusikei, iš kur šioje šalyje atsiranda vaikai; sulindę į vandenį, kratosi elektra; dalijasi begalinio ilgio kramtomąja guma, kuri tįsta jau ne tik tarp burnų, bet ir tarp sienų.
Ne atsitiktinai taip nuosekliai pasakoju apie spektaklio veiksmą – tai pavyzdys, kaip preciziškai galima sujungti du, rodos, nesujungiamus kūrinius. Tai pavyzdys, kaip žiūrovas totaliai prikaustomas prie sceninės realybės – jis suseka mažiausią iš paveikslo iškrentantį judesį, žino, kokio žodžio trūksta, jau beveik kyla iš kėdės to pasaulio tvarkyti, nes yra giliai į jį panardintas. Grupės „Morrissey“ daina tuo pačiu pavadinimu yra šio pasaulio rišamasis audinys. Jusikė šitos dainos nemoka – jis dainuoja, kad ketvirtadienis skirtas skalbti.
Tokio grynakraujo dramaturginio absurdo ir jam juvelyriškai tarnaujančios režisūrinės, scenografinės ir muzikinės formos mūsų teatre nėra, t. y. nėra sceninės tikrovės, kurioje viskas veikia tam ir tik tam, kad būtų įgalintas absurdas. Mūsuose vis dar vienintelis minėtinas pavyzdys būtų visų mintinai mokamas „Belaukiant Godo“, iš kurio tiktai Rimui Tuminui pavyko sukurti teatrinį absurdą, o Gintaras Varnas nuo absurdo pabėgo, lyg būtų buvę svarbesnių dalykų. Tačiau kaip tik šiandien, tvyrant tokiai aukštai pasaulinei geopolitinei įtampai, nėra svarbesnio dalyko už absurdą. Tai gryno vandens gurkšnis, priminęs Philippeʼo Quesne spektaklį „Farm Fatale“, kuriame apie pasaulį kalbasi kaliausės; taip pat to paties Quesne spektaklį „Malonumų sodas“, kuriame autobusu keliaujantys žmonės irgi tiesiog nieko neveikia, augina kosminį kiaušinį, dainuoja, tempia laiką. Tačiau estų kūriniui būdingas judėjimas į šiurpią kulminaciją – suvokimą, kad ieškodami malonumų ir nieko neveikimo patekome į košmarą, Sekmadienį kaip prievolę, tarnavimą pakiliam ūpui kaip svarbiausiai vertybei, kitaip tariant, sekmadieninę prievartą.
Aptarti du festivalio „TheATRIUM“ kūriniai atstovauja beveik priešingoms pasaulio sampratoms. Tai, ko ilgisi „Wayqeycuna“ kūrėjas iš Argentinos – laisvės įvairiausiomis formomis, turi estų kūrinio herojai. Bet ta autentiška būtis, iš kurios atvyko Tiziano Cruzo dokumentinis veikėjas, yra antitezė sintetiniam sekmadieniniam estų siaubui. Geriau kančia, kad tik būtų tikra. Antonimiškos ir spektaklių formos. Vis dėlto grįžčiau tik į „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Tam, kad dar ir dar kartą pasikartočiau, kaip susijungia tai, kas vaikiška, su tuo, kas nutinka tikrą žmogų pavadinus laukiniu, uždarius jį į rezervatą ir sukūrus vietą, kur gaminami geresni žmonės, kur viskas visada gerai. Kur diena visada labai graži. Tokia graži, kad ima siaubas.
Autorės kelionę į Klaipėdą parėmė Scenos meno kritikų asociacija.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
