Kai laidoje „Pas Nemirą“ dar 2024 m. spalį dabartinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktorė Laima Vilimienė prakalbo apie jauniesiems talentams skirtą platformą[1], iškart suklusau. Tąkart planai dar nebuvo detalizuoti, tačiau paminėti būsimi programos dalyviai – režisieriai, scenografai, apšvietėjai, taip pat operos solistai. Atrodė keista, kodėl nebuvo minimi libretininkai, dramaturgai ir kompozitoriai – kiekvieno operos kūrinio stuburo autoriai. Nuo tądien Nemiros Pumprickaitės išgautos užuominos vis kirbėjo smalsumas – kaipgi išsiskleis toji jaunųjų talentų platforma?
Taškai jungėsi pamažu. 2025 m. rugsėjį, paskelbus apie naujas pavardes LNOBT meno sričių vadovų postuose, paaiškėjo, kad jaunimo programų meno vadove paskirta Grace studijavusi ir vokiškai kalbančiose šalyse dirbanti dirigentė Raimonda Skabeikaitė[2]. Jos alma mater mieste rengiamas operos statytojų komandoms skirtas konkursas „Ring Award“ kas kelerius metus pristato naujas klasikinių veikalų inscenizavimo idėjas.
Galiausiai kovą LNOBT buvo paskelbtas kūrybinių komandų konkursas, kurio dalyviai festivaliui X turėjo pristatyti W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ ištrauką. Regėdamas vieną po kito ryškėjančius teatro sumanymus, ėmiau pastebėti akivaizdžių panašumų su kitomis Europoje vykstančiomis iniciatyvomis. Artimiausiai pažįstu Nyderlandų nacionalinės operos ir baleto rengiamą „Opera Forward Festival“ (OFF): kasmet čia užsakomi bent trys nauji kūriniai, iš kurių vienas skirtas didžiajai scenai. Taip pat vyksta Nyderlandų konservatorijų ir menų mokyklų studentų kuriamų trumpų, maždaug 20 minučių trukmės, operų premjeros (šiame projekte dalyvavau kaip kompozitorius).
Tiesa, Amsterdame opera kuriama nuo nulio: dramaturgijos magistrantai rašo libretą, kompozitoriai kuria muziką, scenografai ir režisieriai rūpinasi scenovaizdžiu bei pastatymu. Todėl LNOBT kūrybinių komandų konkursas labiau priminė „Ring Award“ iniciatyvą, siūlančią inscenizuoti vieną gerai žinomos operos veiksmą. Žinoma, skirtumai ir čia taip pat yra akivaizdūs: jei Vilniuje konkursas buvo skirtas tik Lietuvos kūrėjams ir sulaukė vos kelių paraiškų, tai Grace tarptautinės komandos pernai pateikė jų net 109-ias.
Savo žvilgsnį į festivalį ir patirtį iš Lilio operos teatro bei Zalcburgo festivalio įnešė ir festivalio X dramaturgė Gabrielė Bakšytė – turbūt vienintelė būtent operos režisūrą baigusi lietuvė. Savo požiūrį ji, beje, aiškiai atskleidė dar kelios savaitės prieš festivalį bare (!) „Estradà“ vykusioje diskusijoje su kūrybinėmis komandomis.
Štai taip nuo karšto Laimos Vilimienės pokalbio „Pas Nemirą“ iki neištveriamai karštos birželio 27-osios popietės pamažu ryškėjo vienos dienos šiuolaikinės operos festivalio kontūrai. Prie jo buvo beveik nepastebimai prijungta ir kita LNOBT tradicija – metų pabaigoje rengiami trumpi baleto trupės narių choreografiniai etiudai (iki tol vadinti „Kūrybiniu impulsu“).
X x X x X x X
X – tai nežinomasis. Savotiškoje nežinomybėje atsiduri ir pats: įeinant į LNOBT ant riešo užklijuojama popierinė apyrankė (tokias gauni nebent eidamas į klubą ar kokį tikrai ne klasikinį festivalį). Kad laukia kažkas kito, sufleruoja ir didįjį Akmeninės fojė veidrodį pakeitusi Karolio Pauliko (Creoanima) sumanyta ir Martyno Vaitkevičiaus įgyvendinta instaliacija „Silueto scena“. Nebegalėjai pasitikrinti, ar šukuosena ir „fasonas“ vis dar tvarkingi – ekrane iš žiūrinčiojo kūno kontūrų kilo spalvoti dūmai, judant paliekantys dryžius ir sūkurius.
Laiptais pakilus į Raudonąją fojė, pasitiko ne įprastas karšto šokolado puodelių ir šampano taurių skimbčiojimas, o zyziantis analoginių televizorių „choras“. Tai buvo Martyno ir Luko Vaitkevičių instaliacija onomatopėjiniu pavadinimu SHXCXCHCXCHSH, kurioje jau „retro“ laikytinam AV signalui virstant šiuolaikiniu HDMI, televizoriai skleidė baltąjį triukšmą. Instaliacijoje įkurdintą DJ pultą visą vakarą valdė Nikita Kiriuchinas, kūręs nuosaikų ambientinį MOZARTSIZER – tokį, kuris, regis, neišgąsdintų ir įprastos teatro publikos.
Didžiojoje salėje taip pat jaučiausi neįprastai, nors man patiko į teatrą pirmą kartą ateiti vilkint marškinėliais be rankovių (karštis ir pats festivalis tarsi diktavo tokį aprangos kodą). Susėsti buvo galima kaip patogu – kad ir kas trečioje kėdėje. Tai tapo puikia proga kai kuriems išmėginti galbūt sunkiau įperkamas vietas pirmose eilėse. Iš ketvirtos eilės apžvelgęs salę (parteris pusiau pilnas, balkonai tušti ir uždaryti), pamačiau, kokį poveikį padarė 15 eurų vertės festivalio bilietas: parterio gale bilietą nusipirkęs žiūrovas sėdėjo greta įprasto Mecenato ložės svečio. Jutau, kad visi susirinkome ne tiek į ritualą, kiek į bendrą naujo įvykio patyrimą – salėje tvyrojo vieningesnis, gal net demokratiškesnis buvimo kartu pojūtis. Įtariu, kad panašiai jau antrą sezoną jaučiasi ir Filadelfijos operos publika, kur teatro vadovu tapęs kontratenoras Anthonyʼis Rothas Costanzo paskelbė vieną – 11-kos dolerių – kainą visoms vietoms salėje[3].
LNOBT festivalį X pradėjo ir užbaigė du Wolfgango Amadeus Mozarto komiškosios operos „Figaro vedybos“ II veiksmo ištraukos pastatymai. Kūrybinėms komandoms parinktas epizodas, kuriame Grafas Almaviva (Mindaugas Tomas Miškinis) reikalauja savo žmonos Grafienės Rozinos (Joana Gedmintaitė) atidaryti spintą, įtardamas joje pasislėpusį Grafienei besimeilinantį pažą Kerubiną (Skirmantė Vaičiūtė). Abiejų nuostabai, iš spintos išlenda tarnaitė Siuzana (Monika Pleškytė). Antroje šios scenos dalyje nesusipratimai tęsiasi: Grafas su Figaru (Raimundas Juzuitis) aiškinasi sodininko Antonijaus (Arūnas Malikėnas) pateiktus įkalčius, ar į kariuomenę išsiųstas Kerubinas vis dar sukasi dvare, o sceną užbaigia Figaro ir Siuzanos vedybų planus sujaukianti Marcelina (Regina Šilinskaitė), lydima Bazilijaus (Juozas Janužas) ir Bartolo (Paulius Prasauskas), pareikalaujanti sutartimi numatytų vedybų su Figaru.
Anot pastatymų muzikos vadovės ir dirigentės Raimondos Skabeikaitės, ši scena pasirinkta dėl savo kurioziškumo ir pulsuojančios Mozarto muzikos – jos dinamika, galima suprasti, turėjo padėti jauniesiems statytojams kuo geriau atsiskleisti. Vis dėlto nesu tikras, ar tai pasitarnavo. Dvidešimties minučių ištrauka veikiau virto savotiška blic-operėle, kurioje reikėjo papasakoti visą istoriją. Be to, dauguma II veiksmo finalo peripetijų užsimezga ankstesniame veiksme ir II veiksmo pradžioje. Todėl, net ir labai norint, buvo sunku išlaikyti siužeto aiškumą. Jį užtikrinti galėję įžanginiai epizodai abiejose inscenizacijose veikiau tapo galimybe pristatyti režisūrinę koncepciją.
Pirmojo pastatymo sumanymą atskleidė teismo salė. Režisierė Gabrielė Česevičiūtė ir scenografijos bei kostiumų dailininkė Augustė Ilginytė „Figaro vedybų“ veikėjų santykius interpretavo kaip kaltinimų ir kovos dėl savo tiesos raizginį. Prieš suskambant muzikai, scenoje pasirodo Grafas ir Grafienė – tarsi atvykstantys į teismo posėdį, tačiau dar rusenančios aistros vedami, jie įlipa į scenos centre stovinčią spintą garsiai „pasidulkinti“. Suskambus muzikai, kertine scenovaizdžio ašimi tapusi spinta pastumiama į šoną ir atsiveria ant pakylos stovintis teisėjo stalas. Visa scena surežisuota mėginant perteikti kaltinimo ir gynybos keliamą šurmulį: kaip ir librete, Siuzana tampa grafienės advokate (tik šįkart – tiesiogine šio žodžio prasme), nulaužta pelargonija ir Kerubino paskyrimo į kariuomenę dokumentas pateikiami kaip įkalčiai, o galiausiai Marcelina pati užima teisėjo vietą. Stipriausia šio pastatymo dalis atrodė įžanga, kur režisierė komiškumą kūrė ne tik aktorių vaidyba, bet ir taikliais Andriaus Ringevičiaus šviesų sprendimais – apšvietimas įsijungdavo (arba ne) tarsi veiktų pagal judesio detektorius. Likusioje pastatymo dalyje išryškėjo sunkumai nuosekliai plėtoti pasirinktą koncepciją ir kartu išlaikyti aiškią siužeto liniją.
Antrajame – režisierės Gabrielės Tumaitės ir scenografijos bei kostiumų dailininko Justo Sabastijansko – pastatyme dvaro peripetijos plėtojosi tarsi visą kambarį užimančioje baltų drabužių spintoje ir ant ilgos baltos sofos. Epizodo pradžioje ant permatomo ekrano projektuoti telefonu ar planšete pačioje scenoje gyvai filmuoti erotinių šėlionių vaizdai, kuriuos imitavo solistai ir mimanso artistai (Jelena Malikėnienė, Ina Tervydytė, Skirmantas Galinis, Martynas Kavaliauskas, Ugnius Naudžius ir Igoris Zaripovas). Kelias minutes trukusi įžanga pirmiausia įsiminė muzikiniu sumanymu (apie jį – netrukus), nors jo ryšį su tolesniu veiksmu buvo sunku įžvelgti.
Ant sijų sukabinti įvairiausių modelių balti drabužiai formavo scenovaizdį – tai susiskleisdami, tai virsdami aukšta siena. Veikėjai į sceną buvo įvedami besisukančia platforma, šiek tiek primenančia prekybos centruose matomus drabužių stelažus. Kostiumuose ir scenovaizdyje dominavusią monochromiją pačioje epizodo pabaigoje, Figaro ir Marcelinos sužadėtuvių scenoje, pakeitė vijoklių ir lempučių dekoracijos bei besimeldžiančių angelėlių siluetai žydrame debesuotame danguje. Šis vaizdas, – galbūt sąmoningai, o gal ir visai netyčia, – priminė „Liaudies Koliažų“ instagramo puslapio („Gražios dienelės, skanios kavelės“) estetiką.
Aptariant muzikinį abiejų pastatymų įgyvendinimą, norisi atsižvelgti į eksperimentinę vakaro dvasią ir atleisti kartkartėmis kliuvinėjusį solistų bei orkestro sinchroniškumą. Vis dėlto gaiviausias, mano manymu, atrodė tikriausiai Raimondos Skabeikaitės sumanytas abiejų įžangų muzikinis sumanymas. Pirmosios komandos (teismo salės) pastatyme pasirinktas saikingas fortepiano (Mozarto laikų fortepijono) akompanimentas – orkestro ložėje Jonas Šopa ir ritmo grupė atliko Mozarto melodijų popuri. Beje, dar prieš prasidedant įžangai, aksominė scenos uždanga ir būgnų komplekto repeticija, grojant šluotelėmis, netikėtai priminė serialo „Tvin Pyksas“ Raudonąjį kambarį.
Vertinti abu pastatymus, manau, galime pirmiausia solistų ir erdvės įveiklinimo požiūriu. Čia neabejotinai sėkmingesnė buvo Gabrielės Tumaitės suburta komanda. Visi scenografijos elementai – sofa, drabužių kabyklos – atrodė būtini, o jų ekonomiškas pergrupavimas nuolat keitė scenovaizdžio atmosferą. Režisierė, regis, kiekvieną akimirką tiksliai žinojo, kur turi atsidurti kiekvienas atlikėjas, kaip grupuoti ir pergrupuoti veikėjus, kaip komiškai apipavidalinti jų pasirodymus bei išnykimus, ir apskritai – kaip įveiklinti didžiausią Baltijos šalyse operos sceną.
X x X x X x X x X x X
Nors savo patirtį festivalyje aprašiau tarsi tai būtų vien šiuolaikinės operos festivalis, didžiąją sceninės programos dalį sudarė keturios baleto miniatiūros – Edvino Jakonio „En dor“, Jono Kertenio „Temsta“, Imogen Moss „Gyvenimas galėtų būti svajonė“ ir Miryam Roca Cruz „visuomene.exe“. Kaip jungtis su operos pastatymais, visuose pasirodymuose skambėjo bent viena muzikinė ištrauka iš W. A. Mozarto „Figaro vedybų“, o dviejuose darbuose – ir šiuolaikinių autorių muzika: Amono Tobino, Bobbyʼio Darino, Bryceʼo Dessnerio, Jameso McVinnie kūriniai bei specialiai lietuvių kompozitorės Marijos Paškevičiūtės sukurta muzika. Kadangi šokis nėra mano profesinio domėjimosi laukas, šiuos pasirodymus paliksiu vertinti srities žinovams.
LNOBT Kamerinėje salėje tarp pasirodymų vykusias diskusijas noriu įvertinti kaip labai pozityvų, gyvybės festivaliui suteikusį sumanymą. Trys temos – operos elitizmas, nuostaba nuovargio visuomenės laikais ir intymios scenos teatre – atrodė ir aštrios, ir aktualios. Tiesa, dėl vos trisdešimties minučių normuotos trukmės, diskusijos dažniau virsdavo laisvu apsikeitimu nuomonėmis; kiek daugiau struktūros ir dinamikos įgavo tik muzikologės Rasos Murauskaitės-Juškienės moderuotas pokalbis apie tai, ar opera yra elitinis žanras, o operos teatras – elitinė erdvė. Vis dėlto pasirinkimas kviesti į Operą ne tik teatro žmones, bet ir turinio kūrėją Kristiną Petrauskaitę (@Chistorikė), intelektualą dr. Lauryną Peluritį bei intymumo koordinatorę Virginiją Vareikytę, pateikė operos melomanams rečiau girdimų požiūrių. Apskritai girdėti diskusijas apie lytiškumą, queer, istorijos ir operos populiarinimą „Instagrame“ bei nūdienos filosofijos idėjas LNOBT aplinkoje nėra dažna, todėl jau savaime ganėtinai vertinga.
Raudonojoje fojė kompozitorė Marija Paškevičiūtė ir „Mirror Slave“ pristatė duetinį performansą MIRROR MARIA, kuriame, remdamiesi konkrečiosios muzikos (musique concrète) tradicija, transformavo W. A. Mozarto operų fragmentus. Vakaro pabaigoje duetas surengė ir organizatorių socialiniuose tinkluose reklamuotą „reivą“. Galbūt dėl to, kad besileidžiant saulei fojė buvo nepakeliamai karšta, o gal ir dėl šešias valandas trukusios programos, ant raudono kilimo liko vakaroti tik ištikimiausieji.
X x X x X x X x X x X x X
Skirtingai nuo neseniai teatre įvykusios operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ premjeros, šįkart LNOBT gerokai daugiau investavo, siekdamas socialinių tinklų auditoriją supažindinti su dienos X kūrėjais ir pastatymais. Vis dėlto pasigedau vieningesnės renginio komunikacijos žinutės. Pakeliui į dieną X, spaudos pranešimuose, reklamoje ir rengėjų pasisakymuose skambėjo platus tikslų spektras: sukurti operos statytojų tobulėjimo platformą, plėsti suvokimą apie tai, kaip kuriama opera, keisti publikos požiūrį į operos teatro erdvę. Viena vertus, tikslų įvairovė rodo sveiką nuomonių pliuralizmą. Tačiau taip ir liko neaišku – kodėl aš, kaip žiūrovas, turėčiau susidomėti šiuo vakaru? Buvo žadama paslaptis, netikėtumas, asmeninėse socialinių tinklų paskyrose rašyta: „Ateikit, bus faina“. Visa tai viliojo nežinomybe, tačiau nesiūlė konkretaus ir ryškaus naratyvo, galinčio įtikinti į teatrą užsukti žmogų, kuris paprastai čia nesilanko.
Apmaudu ir tai, kad nebuvo plėtojama idėja, panaudota statytojų komandas kviečiančiame klipe. Jį puikiai prisimenu, dar gruodį išnirusį „Facebook“ naujienų sraute: LNOBT didžiojoje salėje kažkas rankose laikė žaidimų konsolės pultelį, kuriuo tarsi kompiuteriniame žaidime buvo keičiama scenografija. Šis itin patrauklus vaizdinys gerokai labiau siejosi su eksperimentiniu procesu, netgi žaidybiniu festivalio pobūdžiu, nei reklamose eksponuotas aksominiu audeklu pridengtas LNOBT pastatas. Tai veikiau žadino asociacijas į tradicinio operos teatro ritualus, nors dalis festivalio sumanytojų akivaizdžiai siekė jas revizuoti. Norėtųsi, kad ateityje vizualinis identitetas nuosekliau formuotų žiūrovų lūkesčius ir galbūt net programuotų tokį žvilgsnį į operos teatrą, kokį siekia pasiūlyti festivalio kūrėjai.
X x X x X x X x X x X x X x X
Kūrybinė platforma (apie kurią 2024 m. interviu užsiminė Laima Vilimienė ir kurios kontūrus pamažu žymėjo nauji paskyrimai pareigose bei pavienės užuominos) pagaliau atsiskleidė visiems, išdrįsusiems užsukti į aksomine uždanga apgaubtą LNOBT. Man atrodo, būtent tai ir yra svarbiausias pirmojo festivalio X laimėjimas – mūsų nacionalinėje kultūrinimosi ritualo salėje įvyko kitoks sujudimas. Jei reikėtų atvaizduoti patį festivalį, jam labiau tiktų ne teismo salė, o drabužių spintos metafora: ne vertinimas, o apžvalga geriau dera prie festivalio X esmės – juo įsteigto proceso. Remdamasis savo patirtimi Nyderlandų festivalyje OFF, manau, kad didžiausias LNOBT scenoje pasirodžiusių jaunųjų operos statytojų laimėjimas slypi žiūrovams nematomame darbe repeticijų salėse ir dirbtuvėse. Ten jie įgijo neįkainojamų kompetencijų, susipažino su operos industrijos veiklos principais, dainuojančio aktoriaus galimybėmis bei ribomis, taip pat techninės komandos darbo specifika.
Todėl nugirstos nuoskaudos, ypač ištartos operos srities žmonių, kad scenoje neišvydome Jonų – Jurašo ar Vaitkaus – lygio režisūrinio žvilgsnio, man atrodo perpildytos proceso X neatitinkančiais lūkesčiais. Žinoma, sunku vertinti vien procesą, kai esame įpratę prie įspūdingo estetinio rezultato ar gilaus katarsio, kaip galutinio tikslo. Vis dėlto galbūt būtent naujoji LNOBT iniciatyva gali paskatinti ugdyti ir kitokius lūkesčius.
Festivalis X kol kas nėra naujų operos idėjų generavimo židinys – veikiau platforma, galbūt siekianti į repertuarinį didžiosios scenos gyvenimą įlieti jaunos kartos kūrėjus. Tai išduoda ir pagrindinis renginio reklaminis įvaizdis (raudonu aksomu pridengtas LNOBT rūmų siluetas), ir organizacinės inspiracijos. Juk prototipu pasirinktas ne šurmulingasis, eksperimentinis, visame mieste vykstantis žymusis Roterdamo „O.“ festivalis, bet teatro ribose veikiantis Nyderlandų nacionalinės operos OFF. Iš jo taipogi nebuvo perimtas naujų trumpų operų vakaras, tačiau pasiskolinta Graco konkurso idėja statyti gerai žinomų operų ištraukas.
Vis dėlto tai, kad jaunų kūrybinių komandų konkursas skirtas atliepti kanoninių kūrinių statymo poreikiams, nelaikau trūkumu. Laikais, kai tradicinė operos industrija patiria vieną reikšmingesnių egzistencinių krizių savo istorijoje, bet kokia didžiąją sceną gaivinanti iniciatyva atrodo prasminga. Svarbiausia, kad ji nuosekliai įgyvendintų aiškią strategiją.
Smalsu, ar festivalis X ir toliau plėtos gana intensyvią vienos dienos renginio formą. Įdomu, ar šias kūrybines komandas kada nors išvysime LNOBT arba kitų šalies muzikos teatrų afišose. Vis dar neaišku, ar teatras burs jaunųjų dramaturg(i)ų / libretinink(i)ų bei kompozitorių tandemus, ar ir toliau daugiausia kliausis repertuariniais užsakymais pripažintiems vardams. Nežinia, kiek autonomijos išlaikys „Kūrybinis impulsas“, pirmąjį šviežumo gūsį atpūtęs dar 2012 m., ir ar trumpuose operų pastatymuose išvysime daugiau teatro stažuotojų bei vyresniųjų LMTA kursų studentų, taip atliepiant atlikėjų ugdymo tikslą. Paslaptimi lieka ir tai, kokius autentiškus bruožus galiausiai įgis iš skirtingų užsienio patirčių dėliojama lietuviškoji LNOBT šiuolaikinių scenos menų festivalio koncepcija.
Karštas birželio 27-osios vakaras, išeinant iš festivalio X, man priminė vieną svarbų dalyką. Vilnius jau dabar yra vienas ryškiausių šiuolaikinės operos traukos centrų – pernai kompanijos „Operomanija“ 9-ąjį kartą surengtas festivalis NOA (Naujosios operos akcija) nė kiek nenusileidžia Roterdamo, Vienos, Berlyno ar Niujorko nekonvencionalių operų scenoms. Būtų dar puikiau (ir azartiškiau), jei po dešimtmečio galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir gyvybinga, šiuolaikine didžiosios scenos operos iniciatyva.
[1] Žr. daugiau: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000365322/lnobt-gen-direktores-pareigas-eiti-pradejusi-vilimiene-nepajutau-jokio-priesiskumo?time_start=0
[2] Žr. daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/lnobt-operos-meno-vadovu-tapo-martynas-stakionis-120146827
[3] Žr. daugiau: https://www.independent.co.uk/news/philadelphia-new-york-city-ceo-b2828801.html
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
