Šalies kritikai – be Avinjono

Rūta Oginskaitė 2008-08-04 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 08 04
Nuotrauka iš avignon-et-provence.com

aA

Šiemet Avinjono festivalyje nebuvo nė vieno lietuvių teatro kritiko, nors tai vienas svarbiausių teatro įvykių Europoje. Ar važiuos kas iš kolegų į kitą teatro Meką – Edinburgo festivalį, kuris kasmet vyksta rugpjūtį? Kažin.

Atrodo, išimtį lietuvių teatro kritikai daro vienam festivaliui – „Kontakt“, gegužę vykstančiam Torunėje (Lenkija). Nenuostabu: festivalio rengėjai kasmet būriui kritikų pasiūlo viešbutį ir bilietus į spektaklius.

Šiemet nemažai rašyta ir apie ypač garbingą renginį Salonikuose (Graikija) – Europos teatro prizo festivalį. Rašančiųjų iš Lietuvos ten buvo net penketas. Gal koks stebuklas įvyko?

Gal. Festivalyje svečio teisėmis dalyvavo Oskaras Koršunovas. Festivalis gerbia savo laureatus, o juk O.Koršunovas anksčiau yra jų apdovanotas Europos teatro naujosios realybės prizu, kaip ir Eimuntas Nekrošius – prieš tuziną metų.

Buvę laureatai kviečiami su naujais spektakliais arba statomų kūrinių eskizais. Salonikuose Oskaras rodė „Hamleto“ eskizą. Ta proga teatras turėjo galimybę pranešti festivalio rengėjams keleto kritikų duomenis. Šie buvo pakviesti į Salonikų programą ir nuvyko.

Avinjonas ir Edinburgas atviri visiems, kurie domisi, bet niekas iš žiūrinčiųjų specialiai nekviečiamas, nesiūloma viešbučių, kurie užsakomi dar žiemą.

Paskaičiusi šiemečio „Kontakt“ reportažus, supratau, kad būtina vykti į Rygą – žiūrėti naujų Alvio Hermanio spektaklių. Arba medžioti, kada kokiame festivalyje jie vaidinami. „Kultūros baruose“ perskaičius Ramunės Marcinkevičiūtės straipsnį apie Auksinės kaukės festivalį Maskvoje, traukia matyti tai, ką matė ji. Negi lauksi, kol „Sirenos“ atveš viską, kas tave sudomino?

Neabejoju, kad taip svajoja ne vienas kolega, rašantis apie teatrą. Bet turbūt ne vieną jų apima ir neviltis, kaip tą kino prodiuserę, kuri šiemet vyko į tarptautinį festivalį pristatyti savo filmo ir aimanavo, kad turi keliauti, kaip sakoma, „už savus“, nors važiuoja dirbti.

O išeitis yra, tik jos vardas klaidina – edukacinės stipendijos, skirstomos Kultūros ministerijos. Jos dalijamos dukart per metus, ir nemažai jų taip ir nepasiekia adresatų.

Ar nepatyręs žmogus sugalvotų, kad, panūdęs susimokėti už kelionę į festivalį, jis gali paduoti paraišką edukacinei stipendijai? Ir dar turi būti gudrus: apsiskaičiuoti, kiek kas kainuotų, ir pasiprašyti stipendijos tokiam skaičiui mėnesių, kad stipendijos dydis atitiktų kelionės sumą.

Kai išmoksime žaisti šį keistai painų žaidimą su dosnia valstybe, gal ir pajudėsime į avinjonus. Žinoma, jeigu stipendijas gausime ne po to, kai festivaliai bus jau įpusėję, o viešbučiai mirtinai užkimšti.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XVIII)

    „Kaligulą“ pamačiau tik kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.

  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.