Politikų kerštas per meną

Rūta Oginskaitė 2008-02-11 Mūzų malūnas, 2008 02 11

aA

Šv. Kristoforo orkestro archyvo nuotrauka

„Ar jūs norite mus paversti prastu saviveikliniu orkestrėliu?“ – ši Donato Katkaus frazė skraido po internetą, spaudą ir iš lūpų į lūpas. Desperatiškas Šv.Kristoforo orkestro vadovo klausimas buvo skirtas Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetui, dalijusiam lėšas šių metų veiklai.

Biudžetas kol kas nepatvirtintas – svarstymas įvyks šią savaitę, bet miesto kultūros galvų požiūris į profesionalųjį meną jau aiškėja. Ne vienerius metus puoselėtoms miesto menų organizacijoms iš pradžių buvo numatytos gerokai mažesnės sumos nei pernai.

Juk miesto valdžia rūpinosi ir didžiavosi ne tik Šv. Kristoforo orkestru, bet ir choru „Jauna muzika“, septynis festivalius vienijančiais „Vilniaus festivaliais“, „Menų spaustuve“, Senamiesčio teatru, Užupio meno inkubatoriumi, Mokytojų namais ir Šv. Kotrynos bažnyčia, Jono Meko vizualiųjų menų centru.

Biudžetas dar tik svarstomas, buvo du posėdžiai, kurių rezultatus akylai seka suinteresuotos kultūros organizacijos. Be abejo, ir žurnalistai. Juk tai – kaip detektyvas.

Pernai minėtoms meno institucijoms buvo skirti penki milijonai litų, šiemet pirmajame savivaldybės komiteto posėdyje pasiūlyta skirti kur kas mažiau – pusantro milijono litų.

Tai grėsė dideliu skandalu. Antrajame posėdyje opozicijai pavyko pristabdyti profesionaliosios kultūros žlugdymą – grąžintas pernykštis finansavimo lygis. Juk viskas brangsta.

„Tai sunaikins mūsų orkestrą“, – priėjo prie išvados D.Katkus. Ir ne vien orkestrą, pridurkime. Kodėl? Todėl, kad profesionalas – muzikantas ar vadybininkas, negalintis pragyventi iš meno, turės ieškotis kito darbo, o kurti tik laisvu nuo to darbo metu. Kitaip tariant, jie pasmerkti tapti mėgėjais.

Neraudokime, biudžetas dar nepatvirtintas. Detektyvas tęsiasi. Milijonas litų numatyta miestui puošti skulptūromis, o 400 tūkstančių litų – išdalyti mėgėjų meno kolektyvams.

Lėšų kultūrai svarstančio komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis – ne tik politikas, bet ir verslininkas, „Vilnojos“ akmens skulptūrų parko įkūrėjas.

Kodėl staiga prireikė puošti miestą būtent skulptūromis, o ne festivaliais arba teatrais? Ar dėl to, kad komiteto pirmininkui būtent toji viena meno šaka artimesnė?

Dar įdomiau, kaip dviem šimtams mėgėjų meno kolektyvų bus padalyta 400 tūkstančių litų. Po du tūkstančius? Ką už tiek galima nuveikti? Nusipirkti rinkėjų? Pigi sostinės politika.

Politikai ateina ir nueina. Atėję persvarsto ankstesniųjų sprendimus. Naujausios kultūros finansavimo nuostatos labiau panašios į kerštą politikos pirmtakams, o ne į rūpinimąsi menu.

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XXXII)

    Spektaklyje „Venecijos pirklė“ politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu.

  • Juodraščiai scenoje ir tai, kas lieka nepasakyta

    2026-ųjų „Dramokratija“ parodo ne tik šiuolaikinės dramaturgijos temas, bet ir jos būseną – nuolatinį judėjimą tarp galimybės kalbėti ir gebėjimo tą kalbą įtvirtinti scenoje.

  • Tikrovė, kuri gaudžia už šokančių kūnų (2)

    Scenos meno kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė tęsia pokalbį apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.

  • Tikrovė, kuri gaudžia už šokančių kūnų (1)

    Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.

  • Lėlių teatro vaidmuo švietime ir ideologijoje sovietmečiu

    Sovietmečiu kultūra buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.

  • Iš bloknoto (65)

    Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?

  • Išmokę švęsti

    Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXI)

    Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.