Politikų kerštas per meną

Rūta Oginskaitė 2008-02-11 Mūzų malūnas, 2008 02 11

aA

Šv. Kristoforo orkestro archyvo nuotrauka

„Ar jūs norite mus paversti prastu saviveikliniu orkestrėliu?“ – ši Donato Katkaus frazė skraido po internetą, spaudą ir iš lūpų į lūpas. Desperatiškas Šv.Kristoforo orkestro vadovo klausimas buvo skirtas Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetui, dalijusiam lėšas šių metų veiklai.

Biudžetas kol kas nepatvirtintas – svarstymas įvyks šią savaitę, bet miesto kultūros galvų požiūris į profesionalųjį meną jau aiškėja. Ne vienerius metus puoselėtoms miesto menų organizacijoms iš pradžių buvo numatytos gerokai mažesnės sumos nei pernai.

Juk miesto valdžia rūpinosi ir didžiavosi ne tik Šv. Kristoforo orkestru, bet ir choru „Jauna muzika“, septynis festivalius vienijančiais „Vilniaus festivaliais“, „Menų spaustuve“, Senamiesčio teatru, Užupio meno inkubatoriumi, Mokytojų namais ir Šv. Kotrynos bažnyčia, Jono Meko vizualiųjų menų centru.

Biudžetas dar tik svarstomas, buvo du posėdžiai, kurių rezultatus akylai seka suinteresuotos kultūros organizacijos. Be abejo, ir žurnalistai. Juk tai – kaip detektyvas.

Pernai minėtoms meno institucijoms buvo skirti penki milijonai litų, šiemet pirmajame savivaldybės komiteto posėdyje pasiūlyta skirti kur kas mažiau – pusantro milijono litų.

Tai grėsė dideliu skandalu. Antrajame posėdyje opozicijai pavyko pristabdyti profesionaliosios kultūros žlugdymą – grąžintas pernykštis finansavimo lygis. Juk viskas brangsta.

„Tai sunaikins mūsų orkestrą“, – priėjo prie išvados D.Katkus. Ir ne vien orkestrą, pridurkime. Kodėl? Todėl, kad profesionalas – muzikantas ar vadybininkas, negalintis pragyventi iš meno, turės ieškotis kito darbo, o kurti tik laisvu nuo to darbo metu. Kitaip tariant, jie pasmerkti tapti mėgėjais.

Neraudokime, biudžetas dar nepatvirtintas. Detektyvas tęsiasi. Milijonas litų numatyta miestui puošti skulptūromis, o 400 tūkstančių litų – išdalyti mėgėjų meno kolektyvams.

Lėšų kultūrai svarstančio komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis – ne tik politikas, bet ir verslininkas, „Vilnojos“ akmens skulptūrų parko įkūrėjas.

Kodėl staiga prireikė puošti miestą būtent skulptūromis, o ne festivaliais arba teatrais? Ar dėl to, kad komiteto pirmininkui būtent toji viena meno šaka artimesnė?

Dar įdomiau, kaip dviem šimtams mėgėjų meno kolektyvų bus padalyta 400 tūkstančių litų. Po du tūkstančius? Ką už tiek galima nuveikti? Nusipirkti rinkėjų? Pigi sostinės politika.

Politikai ateina ir nueina. Atėję persvarsto ankstesniųjų sprendimus. Naujausios kultūros finansavimo nuostatos labiau panašios į kerštą politikos pirmtakams, o ne į rūpinimąsi menu.

Komentarai
  • Išgirsti kūną (2)

    Scenos menų kritikės toliau apžvelgia 2025-ųjų festivalio „New Baltic Dance“ tarptautinę programą: „Į įtrauktį pamirštame įtraukti save, kaip lygiavertį, o ne dominuojantį elementą“.

  • Išgirsti kūną (1)

    Scenos menų kritikės apžvelgia festivalį „New Baltic Dance“: nuo Petrarcos kovų su kalnu ispanų-italų spektaklyje „Mont Ventoux“ iki prancūzų riterių dvikovų spektaklyje „Mirlitons“.

  • Iš mūsų vaidybų (XXVI)

    Labiausiai gaila, kai meninė nesėkmė ištinka didelio masto – didžiajai scenai ir brangiai sukurtą spektaklį. Kartais reikia pasakyti tiesiai, be užuolankų, bet su pagarba kūrėjams.

  • Peržiūrint lietuvišką šokį: moterų balsai, baimės ir smurto temos

    Lietuviška programa atskleidė temų ir formų spektrą: nuo sofistikuotų ar itin kamerinių, introspektyvių darbų iki socialiai angažuotų, tarpdisciplininių spektaklių ir performansų.

  • Iš bloknoto (55)

    Apie ką šiandieną kalba menininkai? Kur skauda? Ką gydo? Nemažai jų bando kalbėti apie pasaulį, suvokti, koks jis yra, kas tu jame esi ar galėtumei būti. Ne visiems sekasi prasmingiau jį aprėpti.

  • Ką apie ego gali pasakyti „Piteris Penas“?

    Šio spektaklio stiprybė slypi ne žinomoje istorijoje. Tikroji galia atsiskleidžia preciziškai tiksliai įgyvendintoje teatrinėje formoje, kuri pasikliauja antiiliuziškumu.

  • Iš mūsų vaidybų (XXV)

    Mano laiškas vėluoja. Tačiau taip dažnai nutinka po premjerų – įspūdžiai dar nesugula į žodžius, o tam tikros idėjos tekstui pasiveja netikėtose vietose, kur po ranka neturi nei rašiklio, nei klaviatūros.

  • Plaukimo rankovės

    Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.