Kiekvienas, paėmęs į rankas leidinį apie V. Paukštę, atras tai, kas jam įdomiausia. <...> Vieni vertingiausių tekstų yra V. Paukštės ir D. Šabasevičienės pokalbiai bei aktoriaus kolegų pasisakymai.

„Girti“ – iš pirmo žvilgsnio kiek senamadiškas spektaklis, nors, manau, yra besiilginčių realizmo teatre. <...> Įdomu, kad girtumo komizmas teatre sulaukia nemažo populiarumo.

Aktoriaus ir žiūrovo ryšys virto kažkokiu ydingu, kai daugiau galios turintis aktorius kabinosi į žiūrovą, o kiti stebėjo to vieno sutrikimą, pažeidžiamumą, jo stojiškas pastangas tai nuslėpti.

Viskas, kas lieka po abejingo meno kūrinio, tėra abejingas žiūrovas. <...> Žinoma, kad teatras kuriamas ne kritikams. Bet kartais norisi pasitikrinti, ar teatras vis dar kuriamas žmonėms.

„Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, ne kas vadovauja, o kaip elgiamasi su žmonėmis, kurie kasdien dirba teatre, skatina jo [veiklos] kokybę“, – įsitikinęs Damiano Michieletto.

Kad ir kaip dabar ministras kalbėtų apie pretendentų vizijas ir planus, ministerijai svarbu ne pati programa, o atsiskaitymas už ją ir finansų sudėliojimas į ekselio langelius.

Kiek menininkai domisi psichologija šiandien, kai psichologinis teatras dažnai laikomas nuobodaus ir pasenusio teatro sinonimu?

Gintaro Varno spektaklis „Juditos triumfas“, pasirodęs Kauno dramos scenoje po „Doriano“, patikina, kad ir mūsų režisierių kūryba kartais siekia estetiškai sustyguoto kūrinio lygmenį.

Pokalbis su režisierėmis Kamile Gudmonaite, Monika Klimaite ir Egle Švedkauskaite apie Lietuvoje vis dar gajų statusą „režisierė-moteris“ bei požiūrį į režisieres teatre ir visuomenėje.