Levitacijos yra

Kristina Steiblytė 2023-05-23 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Loco“ („Belova&Iacobelli Company“, Belgija, 2021). Nuotrauka iš festivalio „Materia Magica“ archyvo
Akimirka iš spektaklio „Loco“ („Belova&Iacobelli Company“, Belgija, 2021). Nuotrauka iš festivalio „Materia Magica“ archyvo

aA

Pavasarį, Lietuvos scenos menuose išryškėja vienas ypatingai svarbus traukos centras – Vilniuje stebėti šiuolaikinį šokį kviečia gerai pažįstamas, puikią reputaciją užsitikrinęs festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Nors šis gravitacinis centras labai stiprus, įmanoma ir nuo jo atsiplėšti. Išvažiuoti iš Vilniaus ir trumpam pakibti nesvarumo būsenoje, nuostaboje ir kartais net netikėjime, kad tai, ką matau – įmanoma.

Iš Vilniaus į Klaipėdą išviliojantis festivalis „Materia Magica“ man visada ir yra maloni levitacija – kelios dienos virš žemės pakylėjančio teatrinio džiaugsmo. Lėlių teatras turi tokią galią, nes čia karaliauja vaizduotė ir žaidimas, nes čia neapsiribojama žmogaus kūno, ypač liežuvio, galimybėmis.

Šiųmetė „Materia Magica“ iš sostinės išviliojo ne tik keturiolikos spektaklių, dviejų lėlinės animacijos filmų, vieno koncerto ir kritikos dirbtuvių programa, bet ir kvietimu pagalvoti, kas yra šiuolaikinio lėlių teatro, – o gal ir teatro apskritai, – gravitacijos centre. Apie ką sukasi lėlių teatro pasaulis, kas vienija jo kūrėjus ir žiūrovus, neleidžia atitrūkti ir pasimesti erdvėje ir pasirinkimų gausoje.

Atsakymą, kas galėtų būti šis gravitacinis centras, radau ne iš karto. Ir net ne viešėdama festivalyje. Reikėjo laiko apmąstyti tai, ką mačiau ir girdėjau, nes į ausis šnabždančių ir savus atsakymus siūlančių balsų buvo ne vienas.

Štai, pavyzdžiui, Natachos Belovos ir Titos Iacobelli spektaklis „Loco“ („Belova&Iacobelli Company“, Belgija, 2021), pagal Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“, kuždėjo, kad svarbiausia lėlių teatre yra objekto gyvybė. Tačiau ne realistinis lėlės animavimas, žmogiškųjų savybių suteikimas, bet jų išplėtimas, realybės perpynimas su fantazija, sapnais ir visokiais netikėtumais. Štai Popriščinas – lėlės galva ir torsu, po ranką ir koją gavęs iš aktorių Martos Pereiros ir Anne Romain – gali eiti ne tik dviem kojomis. Vėluodamas į darbą jis netikėtai ima bėgti visomis keturiomis. Jo antklodė gali tapti milžiniška žuvimi, pagalvė – nauja gyvybės forma. O aktorės, dvi visada matomos, bet veiksme tarsi nedalyvaujančios figūros, veidus prisidengusios plaukais, tarsi kokios laumės nuolat kažką šnibžda į ausis beviltiškai įsimylėjusiam smulkiam valdininkėliui, svajojančiam apie aukštą kilmę ir svaiginančią laimę.

Natalios Sakowicz spektaklis „Romanas“ (Lenkija, 2021) pasakojo apie lėlę kaip žmogaus antrininkę. Spektaklyje naudojama vienintelė lėlė turėjo savo valią, bet buvo visiškai priklausoma nuo ją valdančios Sakowicz. Jos kalbėjosi, šoko, dainavo, planavo bendrą ateitį. Bet aktorė visada sprendė už lėlę, kritikavo jos elgesį, o galiausiai net ir išardė į atskiras dalis. Lėlės ir žmogaus santykis šiame subtilių ir jautrių scenų kupiname spektaklyje, nors ir labai ryškiai dominuojant žmogui, nuspalvintas įvairiausių emocinių atspalvių. Kaip ir moters santykis su savo kūnu, apie kurį, žiūrint spektaklį paaiškėja, čia ir buvo kalbama.

Nepaprastai švelnus, jautrus ir gražus Andreos Díaz Reboredo spektaklis M.A.R (Ispanija, 2018) yra pasakojimas apie šeimą ir vaikystės namus. Jie, įsikūrę prie jūros, gyvenvietei plečiantis atsidūrė miesto centre, o visus talpinęs ir visiems atviras nedidelis namas tapo uždara penkiaaukšte tvirtove. Su atida ir meile perteikiamos istorijos, spektaklio kūrėjos ir atlikėjos rankose šokantys objektai, miestu virstančios dėžės, praplaukianti žuvelė, žiūrovų rankose įsitaisantis ir nenugalimą laiko tėkmę skaičiuojantis laikrodis ėmė kuždėti, kad šiame spektaklyje, greta meistriškai valdomų objektų, tiek pat, o gal net ir dar labiau, svarbus yra autentiškas, nuoširdus pasakojimas. Ir jį pasakojantis žmogus.

Tai patvirtino ir bendras teatrų „Figurentheater Wilde&Vogel“ (Vokietija) ir „Godeln Delicious“ (Izraelis) spektaklis „Dulkės“ (2018). Šis darbas sujungė skirtingas raiškos formas ir biografines keturių scenoje veikiančių aktorių istorijas. Spektaklyje retkarčiais pasirodantys objektai ir lėlės tapo fonu, įrankiu sustiprinti žmonių pasakojimus apie žmones: save ir savo šeimas. Panašiai ir Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklyje „Pasirinkimas“ (režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, 2022) – objekto, šviesos ir kūno pasakojimas į pirmą planą iškėlė žmogų: išgyvenantį, prisimenantį, šokantį su objektais tarsi su praeities šešėliais.

Žmogus ir kūrybos aktu paverstas gyvenimas taip pat yra ir spektaklio „Carte blanche“ (Izraelis, 2021) centre. Spektaklio kūrėja ir atlikėja Michal Svironi scenoje ne tik vaidina, naudoja objektus, lėlę, pasakoja savo ir savo šeimos istoriją, bet ir tapo. Jos ilgai slėpta aistra tapyti pavirto „Carte blanche“ atspirties tašku ir priemone papasakoti apie šeimą, kurioje labai daug nutylima, dangstomasi mandagumu. Imdamasi tapyti žiūrovų akivaizdoje atlikėja tarsi duoda sau leidimą atvirauti: ne tik atskleisti savo aistrą, bet ir kalbėti apie savo šeimą, išsakyti nusivylimus bei džiaugsmus. Net ir išpažinti visiems jiems meilę, namuose nuolat nutylėtą ir scenoje perteiktą dviem prabilusiais paveikslais – Mama ir Tėčiu. Jie, nors ir norėdami paprasčiausiai pasakyti, kad myli savo dukterį, ima berti žodžių tiradas – pro paveiksle prapjautą tarpelį vynioti ilgiausią popieriaus juostą, kurioje nieko neparašyta.

Ir nors ne visi festivalyje rodyti spektakliai žmogų ir jo istoriją išryškino kaip svarbiausią dėmenį, bet buvo akivaizdu, kad žmogus su savo žmogiškomis patirtimis tampa gravitacijos centru net ir spektakliuose vaikams. Tai buvo ryšku, pavyzdžiui, Panevėžio lėlių vežimo teatro rodytame spektaklyje „Skani istorija“ (režisierė Marina Bogomas, 2021), kur aktoriai neslepiami ir apginkluojami visiems pažįstamais kasdieniais įrankiais, priartinančiais spektaklį prie vaikų realybės. Arba Kauno valstybinio lėlių teatro „Pasaulėliuose“ (idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė, 2020), kur judantys aktoriai mažiesiems spektaklio žiūrovams tampa vedliais po skirtingų spalvų kamuolių ir lėlių pasaulį, atsitraukiantys tik spektakliui pasibaigus.

Taip pat ir „Teatro Matita“ spektaklyje „Trumpos vakaro istorijos“ (Slovėnija, 2003), „Rauxa cia“ darbe „Popieriaus teatras“ (Ispanija, 2022) ar festivalio šeimininkų, Klaipėdos lėlių teatro „Tunelyje“ (bendradarbiaujant su Liublianos lėlių teatru, rež. Miha Golobas, 2022) – lėlės, popierius ir šviesa kiekviename spektaklyje veikė kartu su žmonėmis, žmonių istorijomis. „Trumpos vakaro istorijos“, pasitelkdamos rašytojo personažą į spektaklį įtraukia žiūrovus, kurių fantazija pasinaudoja spektaklio autorius ir atlikėjas Matija Solce, čia pat vietoje sukurdamas tris pasakas trimis skirtingomis kalbomis. Taip svarbiausiais pasakotojais priverčiami jaustis spektaklio žiūrovai. „Popieriaus teatre“ Xavi Sánchezas yra pagrindinis veikėjas, žiūrovų akivaizdoje kuriantis popierinius gimtadienio šventės svečius. Jis, nusivylęs realiuoju pasauliu, kuriame turėtų švęsti vienas, apsisprendžia susikurti naują, su naujais gyventojais. O „Tunelyje“ šviesa, tamsa ir atspindžiais žaidžiantys aktoriai tampa įrankiu perteikti vaikų baimes. Čia vaikystės prisiminimai ar mažesniųjų žiūrovų dabartinės patirtys papildo scenoje kuriamą pasaulį, kuriame labai paprasta išvysti save greta spektaklio atlikėjų.

Galiausiai apsispręsti, kas vis dėlto yra festivalio „Materia Magica“ gravitacijos centre, padėjo Simono Nekrošiaus elektroakustinis performansas „Paraobjektai“. Nekrošiaus paties pasigaminti įvairiausius garsus skleidžiantys objektai, jo rankose antrą gyvenimą radusios medžiagos, funkciją praradusių daiktų istorijos susijungia į triukšmo muziką. O ši, pasislėpusi po pavadinimu „Paraobjektai“, privertė susimąstyti apie paraobjektus. Kas jie? Ir kas visuose festivalyje matytuose spektakliuose buvo šalia objekto, lėlės? Tad negalėjau prieiti kitos išvados: visur šalia, pirmame arba antrame plane, yra žmogus. Kartais tas žmogus tik kužda lėlei į ausį iš proto varančias idėjas, kartais jis tampa istorija, o kartais ir pasaulio kūrėju. Ši žmogiškoji festivalio dimensija ir yra tai, kas, mano įsitikinimu, šiais metais sutraukė šešių dienų programos kūrinius ir kūrėjus į vieną tašką erdvėje ir laike bei sukūrė nedidelį gravitacinį centrą.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.