Iš spektaklių festivalyje „TheATRIUM“ galima nujausti, kad į meną vis labiau smelkiasi pandemijos ir karo sutirštintas epochos absurdas. Išsaugoti sveiką protą leidžia nebent autoironija.
Nukreipiame savo tėčio iliuziją į menininką: ar galima patirti katarsį, kai kalbamasi su nepažįstamuoju, kuris tą akimirką tampa vienu artimiausių žmonių?
„Spektaklis užkodavo bendrą šių metų programos kryptį ir žvilgsnį į ją: cirkas kaip gyvenimo būdas. Matėme kūrėjų gyvenimą su cirku, o ne pribloškiančių triukų vitriną.“
Apmaudu, kad šiandien aršiausios diskusijos, susijusios su teatru, kyla ne apie esmę. Tikrasis teatro gyvenimas – spektakliai, o ne rinkodara.
Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje Cholinos kūrybinėje strategijoje.
16 Vilniaus erdvių, 18 performansų: kaip menininkams pavyko atskleisti gvildenamas temas ir sukurti santykį su konkrečiomis Vilniaus vietomis bei ryšį su žiūrovu?
Pastaraisiais metais mūsų teatre muzika veržiasi iš šešėlių, „iš fonų“, katalizuoja ir intriguoja. Vyresnė teatro gerbėjų karta to galbūt išsiilgusi, jaunesnė – tikėtina, kad mato kaip naują formą.
Kai girdime kolegas-teatralus (ne lėlių teatro atstovus) vadinant mus „lėliukais“, norisi palinkėti pabandyti atgaivinti lėlę. Ne tik todėl, kad tai yra be galo sunku, bet ir…. smagu!
Prasminga nenurašyti situacijos „nejautriai reklamai“ ar „pernelyg jautriems menininkams“. Sudirginti reklamos, kultūrininkai atvėrė senas ir skaudžias teatro lauko problemas.
