Šiuolaikines Vakarų teatro tendencijas puikiai atspindintis portugalės žvilgsnis klaipėdiečių pernelyg nesudomino. O štai meditatyvų Taivano spektaklį publika priėmė plačiais glėbiais.

Tekstą sudaro marionečių pokalbiai su Rimantu Driežiu, kuris labai rimtai atsakinėja. Klausimai byra iš visų pusių: kas mane sukūrė? Kas yra marionetė? Kaip parodyti, kad man liūdna? Iš ko mano akys?

Šįmet festivalio „Cirkuliacija“ organizatoriai sprendžia naują klausimą: kaip sukurti iš tiesų tarptautinį, o ne europinį festivalį?

[Apie festivalo „Cirkuliacija“ programą Vilniuje.] Ir visos šios figūros, visa ši akrobatinė išmonė veikia natūraliai, kaip šalia scenoje bundanti gamta, – viskas susiję jautraus pasitikėjimo sąlyga…

Yra ir dar vienas kelias – knygą pratęsti, ir, atrodo, MO parodoje taip ir įvyko. <...> Paroda tarsi penktoji „Vilniaus pokerio“ dalis, penktas pasakojimas, kuriame pagrindinis veikėjas yra Vilnius.

Scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės pokalbis su prodiusere, „Meno ir mokslo laboratorijos“ vadove Rusne Kregždaite ir meno vadovu Pauliumi Markevičiumi.

Atrodo, tarsi parodos kūrėjai nevisiškai pasitiki lankytojais, bijo, kad jie nesupras tiek jų pačių, tiek gaveliško Vilniaus painumo, – pateikiamas citatų rinkinys tampa sunkiai ignoruojamu žemėlapiu.

Nesvarbu, kaip keliaujama – vaizdais, žodžiais ar daiktais. Ši „Vilniaus Pokerio“ paroda – ne apie Gavelio „…pokerį“, o apie Vilniaus menininkus, o tiksliau, apie juos, glūdinčius mūsų atmintyje.

Pokalbį apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´23“ užsienio spektaklių programą tęsia teatrologės, scenos menų kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė.