Teatrologių pokalbis apie 2023-iųjų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programą. Ar kūrėjai žvelgia į pasaulį viltingai? Ką kalba jų spektakliai?
Kai režisierius tampa ir spektaklio draminio teksto (bendra)autoriumi: kaip režisierius-dramaturgas keičia aktoriaus ir personažo santykį ir jo požiūrį į jį supančią realybę?
Árpádo Schillingo „Barbarai“ ir Dmitrijaus Krymovo atvirai eksperimentinis „Fragmentas“: stiliaus požiūriu tai labai skirtingi spektakliai, o tai ir yra bene svariausias užsienio režisierių įnašas.
Iš spektaklių festivalyje „TheATRIUM“ galima nujausti, kad į meną vis labiau smelkiasi pandemijos ir karo sutirštintas epochos absurdas. Išsaugoti sveiką protą leidžia nebent autoironija.
Nukreipiame savo tėčio iliuziją į menininką: ar galima patirti katarsį, kai kalbamasi su nepažįstamuoju, kuris tą akimirką tampa vienu artimiausių žmonių?
„Spektaklis užkodavo bendrą šių metų programos kryptį ir žvilgsnį į ją: cirkas kaip gyvenimo būdas. Matėme kūrėjų gyvenimą su cirku, o ne pribloškiančių triukų vitriną.“
Apmaudu, kad šiandien aršiausios diskusijos, susijusios su teatru, kyla ne apie esmę. Tikrasis teatro gyvenimas – spektakliai, o ne rinkodara.
Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje Cholinos kūrybinėje strategijoje.
16 Vilniaus erdvių, 18 performansų: kaip menininkams pavyko atskleisti gvildenamas temas ir sukurti santykį su konkrečiomis Vilniaus vietomis bei ryšį su žiūrovu?
