Dėl noro dokumentuoti svarbius ar net esminius pokyčius, lūžius ir ženklus, kurie neapima viso Lietuvos teatro vaizdo, bet leidžia užčiuopti tam tikras jo įtampas, šis tekstas, turėjęs būti sezono apžvalga, ja vis dėlto netapo grynuoju pavidalu. Tai tekstas, kuriame bandoma ne tiek išsiaiškinti, kiek įvardyti, kas šį sezoną vyko, (ne)įvyko ar tebevyksta dviejuose Lietuvos teatruose. O galbūt ir ne tik juose.
Valstybinio jaunimo teatro bendruomenės nariai dar vasarį kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl nepasitenkinimo teatro vadovu Audroniu Liuga. Tą patį vasarį Vilniaus senajame teatre vykstantys struktūriniai pokyčiai sulaukė dalies darbuotojų skundų, todėl Kultūros ministerija sudarė specialią tyrimo komisiją situacijai išsiaiškinti.
Senojo ir Jaunimo teatrų vidaus konfliktai, o gal tiksliau – įtampa, kilusi stabiliausioje teatro dalyje, t. y. trupėje, primena situaciją, kai prieš keletą metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre neliko meno vadovo pareigų ir tai sukėlė nemažai klausimų apie tai, koks bus teatras, kokia menine kryptimi jis bus plėtojamas, ar teatro vadovas pats vienas gali būti už tai atsakingas? Tokiose situacijose pokytis dažnai yra laukiamas ir priimamas, bet kyla klausimas, ar kalbėti apie meninę kokybę tokiame kontekste tebėra lygiai taip pat adekvatu? Tąsyk aktorių dėka ir jų labui, – o gal ir nebūtinai, – į teatrą atėjo du meno vadovai, sudėlioję planuojamus sezono spektaklius į daugiau ar mažiau vientisą audinį, o eksperimentams iš viso teatro paskyrė tik vieną salę, taip išlaikydami patikimos meninės kokybės pažadą, tačiau apskritai apie teatrą galvojantys gerokai mažiau nei apie save teatre.
Panaši istorija šį sezoną pasikartojo Vilniaus senajame ir Jaunimo teatruose. Nebeeskaluojant jau kiek nurimusios situacijos, nesinori stoti nei palaikančiųjų, nei teisiančiųjų pusėn, o veikiau šiuos konfliktus pasitelkti kaip pretekstą iškelti bendresnius klausimus: kaip suderinti teatro atsinaujinimą su institucine atmintimi ir jau egzistuojančia bendruomene? Kur baigiasi teatro vadovo meninės programos įgyvendinimas ir prasideda kolektyvo profesinio saugumo pažeidimas? Kaip teatre kalbėti apie konfliktus, kad jie nevirstų tyla, baime arba skundais ministerijai? Kaip atpažinti netiesioginį darbuotojo išstūmimą iš kūrybinės institucijos arba suvokti struktūrinius pokyčius nesureikšminant savo asmens? Ir kas atsakingas už menką aktoriaus užimtumą – pats aktorius ar teatro repertuaro politika?
Toks aktorių trupės sprogimas paprastai įvyksta ilgai brendus vidiniam ir išoriniam konfliktui arba nepasitikėjimui esama teatro kryptimi. Ir nors abiejų teatrų situacijų aplinkybės kiek skiriasi, esmė išlieka ta pati. Bet pradėkime nuo pradžių…
Nuo 2023 m. rugsėjo į Vilniaus senąjį teatrą vadovauti, – iš pradžių laikinai, o po metų ir visai kadencijai, – atėjęs Audronis Imbrasas pradėjo įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus.
Negaliu komentuoti 2023 m. veiklos, kuri galbūt dar buvo suplanuota ankstesnės vadovės, nes ir naujienose skelbta, kad „didžiosios permainos“ Vilniaus senajame teatre prasidės nuo spektaklio „Reforma“ premjeros (2024 m. rugsėjį). Taigi, šio aspekto neplėtosiu. Vis tik, paties teatro žodžiais tariant, „permainų sezonas“ provokavo mąstyti apie teatrinę, meninę, istorinę tapatybę. Tiesa, apie tapatybę svarstyta ne prieš, o po 2024–2025 m. sezono. Ir turbūt būtent tai davė kryptį 2025–2026 m. sezonui, kurį Vilniaus senasis teatras pavadino žodžiu „kitoks“.
Kaip teatras skelbė ir anksčiau, jis tikrai tęsi savo pažadą tapti daugiakalbiu ir tarpdisciplininiu, tačiau skaitant gražius pažadus apie tikslingesnį trupės įveiklinimą ar naują teatro repertuaro formavimo kryptį, apimančią ir teatro nuolatinės trupės bei kūrybinių partnerių sukurtus scenos meno kūrinius, kyla klausimas, kokia dalis trupės vis dėlto turi kūrybinės veiklos teatre. Dar 2024 m. Vilniaus senajame teatre, ieškant kūrybinių partnerysčių ir meninio impulso, buvo paskelbtas konkursas nevyriausybinėms organizacijoms, t. y. nevyriausybininkams – galimybė gauti resursų kūrybai, o už tai pasiūlyti valstybiniam teatrui repertuarinį turinį. Tai atrodo prasmingas žingsnis, kuriuo pamažu žengia dauguma valstybinių teatrų. Šiuo konkursu Vilniaus senasis teatras siekė skatinti valstybinio sektoriaus organizacijų ir nevyriausybinių profesionaliojo scenos meno įstaigų bendradarbiavimą bei didinti tikslingesnį Vilniaus senojo teatro aktorių trupės įveiklinimą, – ir čia jau ne vien šio teatro kontekste kyla kiek bendresnis ir gana pragmatinis klausimas: ar iš esmės ir kiek tai įmanoma? Ar režisierius, atsinešantis savo idėją į kitą teatrą, neatsiveda ir savo aktorių? Ar tokiose duotosiose aplinkybėse kuriamas projektas ir sąmoningas orientavimasis į trupės įveiklinimą nepaverčia tų idėjų (pri)taikomuoju teatru?
Vilniaus senasis teatras nėra tik pastatas. Tai ir tam tikros tradicijos, atmintis, vertybės. Tačiau kuriuo aspektu sezonas tampa „kitoks“? Ar tai tėra žodis, leidžiantis po juo pakišti viską? Ir už akių užbėgantis įvairiems svarstymams apie turinio vientisumą, sezono koncepciją ir t. t. Ar tokį sezoną galima pavadinti žodžiais „visoks“ arba „bet koks“ ir tarp jų nebus esminio skirtumo?
Tiesa, sezono planuose buvo numatytas, bet neįvyko tas spektaklis, kuris galbūt labiausiai žadėjo atliepti besikeičiančio teatro esmę – tai režisieriaus Adomo Juškos darbas pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „apie kalbėjimo ir tylos priešpriešą ir apie tai, kaip susikuria ir kaip išyra žmonių bendruomenės“.
O Jaunimo teatro sezonas šiemet turėjo pakviesti žiūrovus į naujus Oskaro Koršunovo, suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir Cezario Graužinio spektaklius. Tačiau tik vienas iš jų, – nors teko girdėti iš patikimų šaltinių, kad taip pat gana sunkiai, – išvydo dienos šviesą. Kodėl? Paskutinioji iš numatytų premjerų nukelta į 2026-ųjų rudenį, o pasitraukus daugiau nei pusei spektaklio aktorių, pagrindinį vaidmenį sau skyrė pats režisierius Graužinis. Galbūt iš tiesų pritrūko laiko spektakliui subrandinti. O gal vis dėlto vertėtų ne tik nukelti premjerą, laikinai apsimetant aktoriumi, bet ir iškelti klausimą, kodėl nebeliko kam vaidinti Filoktetą? Ar režisieriaus lūkesčiai, ar darbo etika čia neatitinka realybės? Turbūt tai, ar režisierių iš tiesų ištiko Filokteto likimas, paaiškės jau rudenį. Tačiau gal vis dėlto klausimas esti daug platesnis ir komplikuotesnis nei vien asmenybės ar darbo metodų problema.
Apie tai, kad atšaukta viena laukiamiausių Jaunimo teatro premjerų – sezono naujienlaiškyje teatro vadovo itin išartikuliuotas Kristiano Smedso spektaklis „Nina. Jaunos aktorės portretas“, – informaciją aptikau visiškai atsitiktinai. Žinoma, nėra ko apie tai skelbti, kai jokia žala žiūrovams dar nepadaryta. Vietoj šios premjeros, – ir vėl tai perskaičiau visiškai atsitiktinai, – buvo suplanuotas jauno režisieriaus Jono Allunan (dar žinomo kaip Jonas Kuprevičius) spektaklis „Susirinkimas“, kuris taip pat neįvyko. Tiesa, sezono pirmoje pusėje Jaunimo teatre įvyko Adomos Juškos „Menka detalė“, kuri, regis, nebuvo įtraukta į sezono planą, bet gana natūraliomis kūrybinėmis srovėmis išplaukė teatro salėje „99“. Tad iš trijų, o kiek vėliau – ir keturių planuotų (bei vieno neplanuoto?) praėjusio sezono spektaklių, sceną pasiekė tik vienas – Koršunovo „Laukinė antis“. Nors galbūt jis savo svoriu, paties režisieriaus vadinamas „Everestu“, ir atstoja visą likusį sezono planą, bet vis dėlto... ką veikti teatro kūrėjų kolektyvui? Kaip judėti į priekį, jeigu „keliaujantis sezonas“ keliauja be premjerų?
Žinoma, nesiekiu vertinti ar kvestionuoti teatro sprendimo atšaukti, nukelti ar nutraukti bendradarbiavimą su vienu ar kitu režisieriumi, ar juolab spekuliuoti tokių sprendimų priežastimis. Tam visada yra daug pačių įvairiausių motyvų, įskaitant ir labai žmogiškus, nereikalaujančius jokio paaiškinimo. Tai ne priežasties įvardijimo klausimas, o tai, jog kiek liūdna galvoti apie trupę, susibūrusią paskutinėje ankstesnio sezono premjeroje bemaž neįmanomai režisieriaus Árpádo Schillingo užduočiai (spektaklis „Keliaujantys“, premjera – 2025 m. gegužę) – visiems trupės nariams kartu suvaidinti spektaklį; tai teko trupei, šiame sezone likusiai beveik be kūrybinės ugnies kurstymo. Tiesa, kone visa trupė aktyviai dalyvavo Jaunimo teatre vykusioje „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje.
Galbūt elgiuosi pernelyg įžūliai, leisdama sau iš platesnio konteksto išimti du teatrus ir pateikti juos kaip „atvejus“. Tačiau, kaip minėjau, darau tai dėl preteksto klausti. O tai, kad leidžiu sau kandumą – reiškia vieną: noriu išgirsti, kaip už save kalba pats teatras. Nes lygiai taip pat už save kalbės ir režisierius, kito sezono pradžioje tapsiantis aktoriumi. Taip tyliai kalba ir trupė savo gimtąją kalba, kai ji leidžiama tik pavieniuose spektakliuose.
Galbūt todėl svarbiausias klausimas yra ne tai, ar teatras turi keistis. Žinoma, kad turi. Teatras, kuris nesikeičia, rizikuoja tapti savo paties muziejumi. Tačiau ne mažiau svarbu klausti, kaip jis keičiasi ir ką tas pokytis padaro bendruomenei, kuri tą teatrą ne tik aptarnauja. Nes teatras nėra vien vadovo programa, repertuaro planas, tarptautinių vardų sąrašas ar sėkmingai suformuluota sezono antraštė. Galbūt suderinti atsinaujinimą su tradicija (ir vertybėmis) galima pirmiausia pripažįstant, kad atmintis nėra trukdis pokyčiui, o viena iš jo sąlygų. Kur baigiasi vadovo meninės programos įgyvendinimas ir prasideda kolektyvo profesinio saugumo pažeidimas? Galbūt ten, kur pokytis tampa nebe bendra kryptimi, o vienpusiu sprendimu, apie kurį bendruomenė sužino tik tada, kai jai belieka prisitaikyti arba pasitraukti. Aktorių trupės nepasitenkinimas retai atsiranda iš niekur. Dažniausiai jis reiškia ne vien pasipriešinimą vadovui, estetikai ar konkrečiai repertuaro naujovei, bet ir bandymą pasakyti, kad bendruomenė nebeatpažįsta savęs teatre, kurį vis dar norėtų / turėtų vadinti savu. Tuomet ir klausimas apie menką aktoriaus užimtumą tampa platesnis nei vien individuali profesinė nesėkmė.
Galbūt teatras iš tiesų turi teisę būti „kitoks“, „keliaujantis“, permainingas, tarpdisciplininis, ieškantis ne tik turinio, bet ir formų ar vardų. Tačiau jis negali pamiršti, kaip lengva manipuliuoti žodžiais, kai jie tarsi įgalina nebeatsakyti už tai, kas iš tikrųjų įvyksta arba neįvyksta teatre.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
