Artėjant didžiosioms metų šventėms Kauno teatro publikai bus pristatyta neeilinė premjera - Williamo Shakespeare´o "Hamletas". Jį Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato jaunosios kartos režisierius Vidas Bareikis, neseniai nustebinęs originalia Albert´o Camus "Kaligulos" scenine interpretacija.
Dramaturgiją naujajam pastatymui adaptavo Austėja Lunskytė-Yildiz. Spektaliui scenografiją kuria Paulė Bocullaitė, kostiumus - dailininkė Aistė Radzevičiūtė, muziką - kompozitorius Marius Stavaris. Vaidina Vainius Sodeika Dainius Svobonas Liubomiras Laucevičius Eglė Grigaliūnaitė Saulius Čiučelis, Tomas Erbrėderis, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis, Andrius Gaučas.
Kaip šį klasikinį kūrinį savo kartos akimis regi režisierius? Kokius šįkart pasirinko sceninius sprendimus? Apie tai - pokalbis su V.Bareikiu.
- Į kuriuos W.Shakespeare´o pjesėje keliamus klausimus ieškosite atsakymų savajame pastatyme?
- Pagrindinis pjesės reklaminis ir štampinis klausimas - "būti ar nebūti?" - iš esmės išlieka. Tik mes labiau ieškome atsakymų, kaip būti tokiame laike, kur žmonės labai skirtingai supranta savo pareigas. Kai vieni supranta, jog tai yra tiktai karjeros, geresnio gyvenimo siekis. Kiti supranta, kad tai yra moralesni dalykai, bet sudėtinga išlikti sau ištikimam ir pan. Tai nevienaplanis kūrinys. Matyt, čia ir slypi W.Shakespeare´o genialumas, kad jo kūrinys yra toks platus, toks atviras interpretacijoms. Čia bus šiek tiek ir politinės temos, kuri dabar yra labai aktuali, ir šiek tiek papuvusios Danijos. Manau, kiekvienoje valstybėje bet kuriuo etapu galima įžvelgti kažkokio papuvimo ir to, kad valstybė susitelkusi į tam tikras savo vidines peripetijas, bet nemato, kas vyksta išorėje. Todėl itin aktualus Hamleto svarstymas, kas yra žmogus. Kaip žmogui elgtis, kai yra jo situacija ir aplinkybės, kurios jį įpareigoja keršyti? Vis dėlto jis supranta, kad kerštas neveda prie konstruktyvaus sprendimo, tai yra destrukcija. Hamletas yra žmogus, kuris net nužudyme ieško humanizmo. Klausimų pjesėje yra milijonai, bet man pagrindinis yra kaip būti. Nebūti yra labai paprasta ir lengva. Per daug nereikia turėti proto ir išsilavinimo norint nebūti. Didysis klausimas yra, kaip būti. Mes savęs neklausiame, būti ar nebūti, man tai nepatinka, nes, man atrodo, reikia būti. Reikia gyventi, reikia siekti permainų, reikia keistis, bet kaip tai padaryti - yra svarbu.
- Kaip scenoje - kaip Hamletas sako, gyvenimo veidrodyje - atsispindės šiuolaikinio pasaulio aplinka?
- Mūsų sprendimas yra universalus. Tikrai tai nėra kostiuminė drama. Bet pjesė taip pat nėra perkelta į kažkokią degalinę ar kepyklą, kurios atspindėtų šiuos laikus. Man atrodo, kad Hamleto istorija yra universali, kad taip galėjo būti prieš 50, 100 metų ar dabar. Temos lieka tos pačios, keičiasi tik forma. Stengiamės ir kostiumų, ir scenografijos formas išlaikyti gana universalias. Bet dirbame ir su šiuolaikinėmis priemonėmis - bus ir vaizdo transliacija, modernūs, įdomesni scenografiniai elementai. Kai manęs klausia, kur visa tai vyksta, atsakau - Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2015 m., kur grupė aktorių pasakoja Hamleto istoriją. Viskas vyksta čia ir dabar. Tiesiog mes, turėdami dabartinį pasaulio suvokimą, pasakojame istoriją, kuri yra parašyta prieš daugiau kaip 400 metų.
- Kas jūsų Hamletas - didvyris ar paprastas žmogus?
- Hamleto negali vadinti paprastu žmogumi vien dėl to, kad jis yra princas. Kaip yra sakoma pjesėje, jis yra kilnaus gimimo vergas. Vien dėl to jis nėra paprastas žmogus. Bet, žinoma, jis nėra kaip, pvz. Kaligula, personažas, kuris yra idėja, - blogio idėja. Hamletas yra labai žmogiškas su savo klausimais. Bet jį skiria nuo kitų žmonių tai, kad jis yra tobulas rentgeno aparatas, kuris, prieš save pamatęs žmogų, jį tuoj pat perskrodžia. Kodėl jis taip myli teatrą, kodėl jis sako, kad teatras turi būti kaip veidrodis? Todėl, kad pats Hamletas yra veidrodis. Ir dėl to man tai siejasi su pačiu teatru, su aktoriaus prigimtimi. Jeigu aš kaip veidrodis imituoju prieš save esantį žmogų, aš parodau jo ydas, trūkumus, pranašumus, bet aš jį vaidinu. Pats Hamletas yra tas veidrodis, toks rentgeno aparatas, kuris skrodžia jį supančią visuomenę. Toks jautrus, meniškas žmogus, kuris mato šiek tiek daugiau negu tie vadinamieji paprasti žmonės. Nežinau, ar pastaruosius reikėtų taip vadinti. Paprasti nereiškia prasti. Tiesiog yra žmonės su skirtingu odos sluoksniu. Vienų ta oda yra 5 cm storio, jie gyvena ir vargo nemato, kitų oda yra perregima. Ir dažnai menininkai yra tie, kurių oda tokia perregima, kad jie jaučia tuos visus skaudulius, mato visas ydas, mato dalykus tokius, kokie jie yra. Jeigu mes galėtume permatyti kiekvieno žmogaus kiautą, kad ir netiesioginį, o psichologinį, tai pamatytume tiesą, matytume jo viduje visas kirmėles, piktas mintis, jo tikrumą. Tik bėda, kad mus dažniausiai gaubia neperregimas šydas. Hamletas ir yra tas, kuris kažkaip sugeba permatyti kiaurai. Tas perregimumas yra mūsų spektaklio kodas. Turėjome sau atsakyti, kas tai per kodas. O tai yra dvi stichijos - vanduo ir ledas. Ledas virsta vandeniu, iš ledo galima padaryti kažkokią formą, kuri vėliau vėl tampa vandeniu. Bet ir vanduo, ir ledas yra perregimi.
- Regis, nuo Hamleto tiesiog neįmanoma numesti jį gaubiančio herojiškumo šydo, nes ieškodamas tiesos jis jau savaime yra didvyris.
- Jis vienareikšmiškai yra herojus. Bet labai įvairiapusis herojus. Tai nėra gerasis, tiesmukasis superherojus. Tai yra žmogus, kuris yra kankinamas savo ydų, gymio, aplinkos, savo silpnybių. Tuo jis man ir patinka. Kaip kad kiekvienas tėvas savo vaikui yra herojus, tik tada, kai jis yra labai silpnas ir kai vieną kartą per metus prisigeria ir neskiria vaikui dėmesio, jis tampa ydingu herojumi. Bet jis vis vien nepraranda herojaus statuso. Žinoma, nebent jis padaro kažką tokio labai nusikalstamo ar amoralaus. Visi žmonės yra silpni ir ydingi. Man atrodo, kad net dievai turėjo ydų. Herojiškumo specialiai neieškau. Tai labiau yra žodžiai ir mintys, po kuriais galėtum pasirašyti, kad ir krauju.
- Lietuvos teatrą iki šiol garsina du "Hamleto" pastatymai - Eimunto Nekrošiaus (1997 m.) ir Oskaro Koršunovo (2008 m.). Iš šiuos pastatymus ir jūsų "Hamletą" skiriančių metų skirtumo galima išvesti dešimties metų vidurkį. Atrodo, kad kiekviena karta tiesiog privalo į šį klasikinį kūrinį pažvelgti savo akimis.
- Statydamas spektaklius aš dažniausiai atsispiriu į tam tikro savo gyvenimo etapo veidrodį. Taip jau sutapo, kad "Kovos klube" buvo labai aktualios vienos skaudžios temos, "Kaligula" atsakė dar į kitus klausimus. Sutapo ir tai, kad kai sukūriau Kaligulą, man buvo 29-eri, kaip ir Kaligulai, Hamletui - apie 30. Tai savęs atspindėjimas. Tačiau kuriu ne apie save, bet per save. Mūsų karta dar neturėjo Hamleto, tad, manau, šis "Hamletas" gimė laiku ir vietoje.
- Hamleto vaidmenį atliks aktorius Vainius Sodeika. Kaip supratote, kad tai pats tinkamiausias aktorius šiam vaidmeniui?
- Labai ilgai galvojau, kas galėtų perteikti to vaidmens mintis. Ir, tiesą sakant, Vainius buvo vienintelis iš mano aplinkos aktorių, kuris turi tas savybes, kurias aš įsivaizduoju, kad turi turėti Hamletas. Pirmiausia turi turėti tam tikrą sveiko pamišimo lygį. Bet tokio nesuvaidinto, o įgimto. Nes Hamletas yra tas žmogus, kuris toks gimė dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Jis jau gimė toks nerimąstingas. Ir tam tikra prasme reikėjo žmogaus, kuris būtų šiek tiek pamišęs. Vainius dar mums bestudijuojant kūrė Nikolajaus Gogolio "Pamišėlio užrašus". Dar reikėjo žmogaus, turinčio tokią gerą aktorinę intuiciją. Skirtingai nei, tarkim, E.Nekrošiaus pastatyme, kur yra daug tų tokių pašalinių dalykų, kuriais artistai apstatomi, šiame spektaklyje man artimesnis vaidybinis teatras, kur aktoriai rodo savo meistriškumą. Man atrodo, kad visada reikia savęs paklausti, ar to, ar ano dalyko tikrai reikia? Ir kai užduodi sau tą klausimą, atsisakai daug nereikalingų dalykų. Gali likti, kaip mes likome "Kaliguloje´, vien tik prie aktoriaus ir stalo. Viskas, ir ten daugiau nieko nereikia. Bet yra viena sąlyga - turi būti puikūs intuityvūs artistai, kurie patys savimi viską užpildo.
- Kiek kartu su Hamleto personažu ieškodamas tiesos Vainius išliks pačiu savimi?
- Vainius tuo ir yra puikus aktorius, jog į vaidmenį nežiūri asmeniškai, blogąja prasme. Blogai yra, kai aktorius ateina, gauna vaidmenį ir tada pradeda kišti kažkokius asmeniškumus, kurie trukdo. Pvz., personažas netikintis, ir kažkas pradeda sakyti: "Aš tai tikiu ir čia man kertasi." O Vainius, bent jau šiame vaidmenyje, pradėjo tarsi nuo balto lapo, kuriame nupiešė Hamletą, ir žiūrėjo, į kur tai jį nuves, kokiu herojumi jis taps. Įdomu, kai yra einama į vaidmenį, o ne į asmeniškumus.
- Savo kūryboje mėgstate taikyti "teatro teatre" principą. Ar jį bus galima pajusti ir "Hamlete"?
- Taip, jis bus naudojamas ir šiame pastatyme. Vien dėl to, kaip jau ir sakiau, veiksmo vieta bus čia ir dabar. Aš apskritai taip suvokiu teatrą. Man yra labai sunku be šio "teatro teatre" principo. Man svetimas toks teatras, kai žmonės ateina ir jiems be paaiškinimo yra vaidinama, kad čia yra kažkokia, tarkim, gamykla, bent jau tai galima spręsti vien iš scenografijos. Aš įsivaizduoju, kad tada tą spektaklį reikėtų vaidinti tikroje gamykloje. O jeigu esi teatre, tai kažkokiu būdu turi sietis su teatru. Kad bent jau iš pradžių ateina žmogus ir pasako žiūrovams: "Vaidinsime jums tokią ir tokią pjesę", ir tada pradeda vaidinti. Man ne visai užtenka to, kai žmonės sako, kad tai ir taip aišku, ateini į teatrą, o veiksmas gali vykti bet kur, nes tokios teatro taisyklės. Man atrodo, dabar teatro taisykles turime nurodyti kiekvieną kartą, nes jos keičiasi. Atėjus į teatrą gali matyti koncertą, tad žmogui reikia kažkaip nusakyti, kas vyks. Dėl to man šis principas yra labai artimas.
- Tikite, kad teatras gali keisti žmones?
- Taip, tikiu. Bet į tai reikia labai logiškai žiūrėti. Nebus taip, kad mes parodysime spektaklį, ir staiga visa salė išbėgs į gatves versti valdžios. Nors istorijoje yra buvę ir tokių atvejų, tačiau tai tik keli precedento neturintys atvejai. Žmogus šviesdamasis keičiasi. Aš pažįstu nemažai žmonių, kurie užsikrėtę teatro bacila tapo visai kitokie. Viskas mus keičia, bet neaišku, ar į gerąją pusę. Manau, kad teatras tikrai gali ir turi keisti. Tokia yra kuriančių žmonių misija - neiti paskui žiūrovą, o vesti tą žiūrovą paskui save. Nes žmonės su laisve ir galimybe rinktis nelabai moka tvarkytis. Tai yra didelė atsakomybė ir dažniausiai su ja nesusitvarkoma. Neseniai grįžau iš festivalio Minske, kur rodėme "Kaligulą". Ten važiavau su nuostata, kad pamatysiu sovietinius laikus, volgas, Aliaksandro Lukašenkos diktatūrą ir begalę nelaimingų žmonių, o pamačiau iki precizikos sutvarkytą miestą, nerealią tvarką, miestą ir šalį, kuri turi tam tikrą modelį, kuriuo seka. Ir žmones, kurie laimingi turėdami savo taisykles. Tai mane šokiravo ir privertė dar kartą susimąstyti apie mūsų šlykščią ir keistą prigimtį. Apie rėkimą, kaip mes norime laisvės, bet ją gavę mes pasimetame, emigruojame, prasigeriame, degraduojame. O Minske net suvaržyti žmonės gana laimingai gyvena. Paradoksalu, tačiau tai atspindi tą mūsų dvejopą prigimtį.
