Apginti teatro sąlygiškumą

Ramunė Balevičiūtė 2024-02-08 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Sūnus“, režisierius Ignas Jonynas (Valstybinis jaunimo teatras, 2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sūnus“, režisierius Ignas Jonynas (Valstybinis jaunimo teatras, 2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Pagaliau mūsų šalies teatrų scenas pasiekusi „bestselerinė“ Floriano Zellerio dramaturgija išryškino Lietuvos scenos meno prisirišimą prie tradicijos siekti apibendrinimų, sąlyginės kalbos ir ryškių vaizdinių. Įdomu, kad trijų skirtingų kartų režisierių - Jono Vaitkaus, Kirilo Glušajevo ir Igno Jonyno - Zellerio pjesių pastatymai tarsi bando įrodyti teatro pranašumą prieš kiną. Jei ne įrodyti pranašumą, tai bent atskleisti teatro medijos savitumus. Akivaizdžiausia iš teatro prigimtinių savybių - fizinis aktoriaus buvimas ir energijos mainai tarp scenos ir publikos. Šiuo pranašumu, man regis, sėkmingiausiai pasinaudojo Kirilas Glušajevas, praėjusių metų pabaigoje OKT / Vilniaus miesto teatre pastatęs Zellerio pjesę „Mama“ su ugningąja Rasa Samuolyte. Jonas Vaitkus ir Ignas Jonynas pagrindiniam veikėjui taip pat pasirinko išskirtinės charizmos aktorius - Vytautą Anužį ir Aleksą Kazanavičių, - tačiau jiems, regis, rūpėjo ne tik išskrosti karščiuojančią herojų psichiką, bet ir pasakyti šį tą apie mūsų laikų visuomenę. Ir pasakyti vien teatrui prieinamu būdu.

Režisierius Ignas Jonynas, po sėkmingo darbo kine gavęs progą praėjus daugeliui metų grįžti į teatrą (ir būtent - Valstybinį jaunimo teatrą, kuriame 1994 m. sukūrė „Apsiaustą“ pagal Nikolajų Gogolį, o vėliau - Bernardʼo-Marie Koltèso „Naktis prieš pat miškus“, Alberto Ostermaierio „The Making of B.-Movie“, Albertʼo Camus „Kaligulą“ ir kitus), su nuoširdžiu smalsuliu ir užsidegimu iš naujo tyrinėja juodos scenos dėžutės galimybes. Statant Akvilės Melkūnaitės išverstą Zellerio „Sūnų“, didžioji Jaunimo teatro scena tapo brandaus, tačiau vaikiškai atviro kūrėjo žaidimo aikštele. Jos centre - scenografės Sigitos Šimkūnaitės sukurta ant lynų kabanti ir lengvai besitransformuojanti platforma, galinti virsti ir kambario interjeru, ir santykių metafora, ir žmogaus plaučių vaizdiniu. Antrame plane - tarsi pakabinta ant galinės scenos sienos - užkadrinio balso įrašų būdelė. Joje budintis Juozo Pociaus personažas skaito pjesės remarkas, o vėliau tampa ligoninės gydytoju.

Tokioje sąlyginėje aplinkoje rutuliojasi dramatiška šeimos santykių istorija. Išsiskyrę tėvai bando padėti sunkią depresiją išgyvenančiam paaugliui sūnui, o naują šeimą sukūręs ir kūdikį su jauna žmona auginantis vyras blaškosi tarp kaltės ir augančio troškimo būti geru tėvu. Zellerio stiprybė - psichologiškai niuansuoti personažai. Šią stiprybę puikiai atskleidžia paties dramaturgo režisuoti filmai - „Tėvas“ (2020) ir „Sūnus“ (2022). Stambus planas suteikia galimybę tyrinėti vidinius personažų virsmus, fiksuoti menkiausius vidaus pasaulio judesius, o montažas - šokinėti tarp skirtingų laikų, materializuoti prisiminimus, sapnus ir regėjimus. Žinoma, šiandien šios priemonės prieinamos ir teatrui. Tačiau Ignas Jonynas renkasi kitą kelią. Jis nesiekia hiperrealistinės aktorių vaidybos ir įvairiomis teatrinėmis priemonėmis sukuria tam tikrą distanciją. Tam režisierius pasitelkia ir Martyno Rimeikio bei Auksuolės Varkulevičienės choreografiją, ir Ramintos Lampsatytės vokalo intarpus, ir semantiškai prisotintus Sandros Straukaitės kostiumus. Atrodo, kad tai ir buvo režisieriaus tikslas. „Domina tai, ko negali padaryti kine, - būtent tas sąlygiškumas. Kai toks kartais visiškai absurdiškas veiksmas, kuris realybėje jau būtų beprotybė, teatre tampa kalbos forma, kalbos dalimi, pačia kalba“, - kalbinamas Andriaus Jevsejevo sakė Ignas Jonynas. Kartais tokia kūrybinė taktika suveikia, kartais - atrodo dirbtinokai, tačiau stiliaus požiūriu Jonyno „Sūnus“ - vientisas ir išbaigtas scenos kūrinys.

Nors pjesė vadinasi „Sūnus“, akivaizdu, kad svarbiausias veikėjas čia yra ne noro pasitraukti iš gyvenimo persekiojamas jaunuolis, bet tėvas. Buvusiai žmonai Anai (aktorė Neringa Varnelytė) pranešus apie sūnaus patiriamus sunkumus ir polinkį į suicidą, Pjeras pasišauna išgelbėti sūnų, tačiau jo perdėtas optimizmas slepia išgąstį, sutrikimą ir bejėgystę. Alekso Kazanavičiaus vaidinamas Pjeras - naivus ir infantilus žmogus, lyg vaikas globojamas jaunos žmonos Sofijos (aktorė Paulina Taujanskaitė). Į veiksmą įpinami komiškumo elementai per atpažįstamumo efektą kartais leidžia užmegzti empatišką santykį su vaizduojamomis situacijomis ir personažų poelgiais bei reakcijomis, tačiau kartais suardo situacijų dramatizmą. Pavyzdžiui, visiškai neaišku, kodėl viena skaudžiausių pjesės scenų - tėvų pokalbis su gydytoju ir apsisprendimas atsiimti iš ligoninės nusižudyti bandžiusį vaiką - spektaklyje parodyta komiškai.

Martyno Berulio, kuriančio paauglio Nikolia personažą, vaidyba santūriausia ir natūraliausia. Nors spektaklyje atsisakoma eksponuoti kraštutines būsenas (dėl to Nikolia turi „antrininką“, kurį vaidina Matas Makauskas), Beruliui ir be to pavyksta perteikti jauno žmogaus vienatvės ir neteisybės išgyvenimą. Jautriausia ir sykiu šviesiausia spektaklio scena - gedulą išgyvenančio tėvo vizija, kurioje jis susitinka su suaugusiu ir savarankišką gyvenimą pradėjusiu sūnumi. Tačiau tai - tik kelios trumpos tikro ryšio akimirkos. Įvykus tragedijai, gedintis ir kaltės graužiamas tėvas pozuoja „laimingos šeimos“ nuotraukoms. Tai - liūdnas šiuolaikinių socialinių normų ir papročių atspindys.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

  • Viskas nebus gerai

    Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.

  • Nykstantis laikmetis

    Aistės Stonytės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam.