„Cezario grupės" spektakliai kuo toliau, tuo labiau telpa į apibūdinimą - lengvai transportuojama lengva pramoga. Naujausią šios trupės spektaklį „Tankumyne" režisavęs Rolandas Kazlas trupės kita linkme nepasuko.
Spektaklis pastatytas pagal japono Ryūnosukės Akutagawos novelę, sudarytą iš septynių pasakojimų apie vieno vyro mirties aplinkybes. Pasakojimai, iš pradžių lyg ir papildantys vienas kitą, nuosekliai pasakoję, kas nutiko, ima vienas kitam prieštarauti, o bene labiausiai intriguojanti istorijos dalis - paties mirusiojo pasakojimas.
Geras prozos kūrinys tikrai ne visada lengvai leidžiasi perkeliamas į sceną. O tiksliau - tikrai ne visiems lengvai. Šį kartą ne tik režisuoti, bet ir rašyti inscenizaciją nusprendusiam Kazlui, regis, pritrūko tiek įgūdžių rašant scenai, tiek noro pasirinktu tekstu kažką papasakoti. Spektaklyje, prasidėjusiame ilga pantomimos scena, kurioje rodoma keliaujanti pora, pasakojama, kaip kiekvienas veikėjas susidūrė su šia situacija. Iš pradžių novelės veiksmo perkėlimas iš Japonijos į Vakarus (regis, JAV) atrodo apgalvotas: dera kostiumai, sakomi tekstai (puikiai pritaikytas kunigu vikaru paversto vienuolio monologas). Tačiau ilgainiui, ypač pasirodžius Juliaus Žalakevičiaus vaidintam plėšikui, nebeišlaikomas teksto vientisumas. Spektaklyje kalbama apie melsvą kimono, kuriuo neva vilki nužudytasis (nors jis akivaizdžiai vaikšto apsirengęs pilku kostiumu), atsiranda japoniški vardai, nors nė vienas iš personažų su Japonija akivaizdžiai nesusijęs, plėšikas šaudo pistoletu, nors kalbama apie kovą kardais, apie lanką su strėlėmis.
Problema, žinoma, ne tik nuoseklumo stoka. Spektaklyje tepapasakojamas siužetas, ir galiausiai atrodo, kad tenorėta garsiai perskaityti gerą kūrinį. Bet žiūrint spektaklį tai neatrodė vertybė. Juk tiesiog skaityti galime ir patys. Teatras turėtų duoti kažką daugiau nei tik tekstą, o dar ir perrašytą. Juo labiau jei jo skaitymas aptaisytas bereikalinga scenografija, pantomimos numeriais ir štampais apaugusia vaidyba.
Scenos viduryje kabo iš juodų ir baltų audinio juostelių sudaryta širma-užuolaida, šonuose - tokie pat juodi kulisai (scenografė Elvita Brazdylytė). O atitraukus viduriniąją širmą pasirodo, kad galinė uždanga taip pat yra juodai baltų audinio juostelių širma, tik joje galima įžiūrėti kalnų siluetus. Ši galinė uždanga, primenanti tiek fototapetus, tiek ir ne vienų namų kambarių tarpduriuose kabančias karoliukų užuolaidėles, lengvai plevendama nuo aktorių judėjimo scenoje ar Menų spaustuvės skersvėjų, atrodė tarytum prisipažinimas, kad apie svetimas kultūras kalbėti nesugebama. Japonija čia tapo pretekstu manipuliuoti egzotiškais, bet nesuprastais ir nesuprantamais simboliais (pavyzdžiui, kas galėtų argumentuotai paaiškinti spektaklio pabaigoje parodyto raudono samurajaus silueto atsiradimą?), mėginimas viską aiškinti savo kultūros rėmuose sugriovė prozos kūrinyje esantį subtilumą ir iš to kilo visiškas pasirinktos literatūros ir išraiškos priemonių nesusikalbėjimas.
Tiesa, žaidžiant šviesomis ar audinio juostelių judrumu išgauta žavių efektų. Graži ir spektaklyje dominuojanti pantomima, priminusi tiek Holivudo nebylųjį kiną, tiek ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius (ypač spektaklio pabaigoje kaip Faustas slampinėjęs Paulius Čižinauskas). Tačiau tai tik atskiri epizodai, o bendras derinys neskanus. Ir neskoningas. Pantomima, svyravusi tarp iliustratyvumo ir pretenzingo meniškumo, galiausiai ima erzinti, o tekstų skaitymas atrodo ne visai organiškas, jam reikalingas sprendimas. Greičiau jau galima buvo tikėtis milžiniškų titrų, nes ir muzika spektaklyje veikė iliustratyviai, kaip nebyliajame kine.
Statant tokį spektaklį dirbti su „cezario grupės" aktoriais patogu: jie turi savo tipažus ir vis kuria panašius vaidmenis. Kaip ir senosios Holivudo žvaigždės, visos turėjusios savo tipažą, ir išnaudodavusios jį iki paskutinio kadro. Ryškiausiai su savo tipažu dirba Julius Žalakevičius, sukūręs plėšiko vaidmenį. Beveik tokį pat, kaip „Meistro ir Margaritos" Azazelas, kaip banditėlis iš „Vaidinant auką", nušovęs klasės draugą: atvirą, nesislepiantį niekšelį, kalbantį prikimusiu balsu.
Tiesa, pantomimos kiekis spektaklyje šiai trupei vis dėlto pasirodė netikėtas: ankstesniuose spektakliuose, režisuotuose paties Cezario Graužinio, dominavo tekstas, tad čia aktoriams teko savo tipus kurti ir galvojant apie viso kūno išraišką.
Ir vis dėlto naudos iš to nedaug. Jei norėta gilintis į moralinius, dvasinius žmogaus tankumynus, pasirinktos priemonės arba režisūros kokybė tam sutrukdė. Galiausiai įsivelta į nuorodų, citatų, juokinimo, keistų istorijų, kuriomis niekas netiki, pasakojimo tankumyną. O įsivelti nebuvo ko, nes - arba turi ką pasakyti, arba ne. Jei turi - sakai, jei neturi - tyli.
