Tvarkingas optimizmo lėkštumas

Milda Brukštutė 2011-05-05 Menų faktūra
„Optimizmo antologija”

aA

Prisiminiau, kaip kartą iš smalsumo ar neturėjimo ką veikti, nepažįstamos merginos užkalbinta gatvėje, sutikau užsukti paklausyti paskaitos apie tyrą meilę. Mums pasiekus reikiamą vietą paaiškėjo, kad paskaita truks virš valandos, kad reikia išsijungti mobilųjį telefoną ir (koks pasisekimas!) ji bus skaitoma tik man vienai. Prisiminiau tą vienu metu apimantį juoką, nuobodulį ir nuostabą, kad visa tai tau dėstoma rimtai, su giliu fanatišku įsitikinimu, kaip vienintelę tikrą gyvenimo tiesą, dargi su gilia viltimi, jog pavyks pasiekti to, kad ta tiesa įtikėsi ir tu.

Šiųmetėje „Naujosios dramos akcijoje“ buvo galima išvysti šį bei tą panašaus apsilankius belgų rašytojo ir kanadiečių teatro menininko spektaklyje - meninėje Pieterio de Buyssero ir Jacobo Wreno paskaitoje „Optimizmo antologija“, sukurtoje 2009 „Linco - Europos kultūros sostinės“ programai. Aišku, galima teikti, kad šis optimizmas buvo kiek kita tema, bet vis dėlto tai vėlgi yra apie gyvenimo būdą, kurį galima išdėstyti per pusantros valandos ir kurį pasirinkus tarsi ir lengviau jau būtų gyventi. Pagrindinis, kiek trikdantis, šių paskaitų skirtumas yra tai, jog pastarasis variantas vyksta teatre, tad ir skiriamas ne vienam užklystančiam žmogui bei yra vadinamas spektakliu-menine akcija. Tad nejučia, nori nenori, pradedi ieškoti to žanro apibrėžime minimo meno apraiškų.

Minėtasis menas gali būti tai, jog spektaklio kūrėjai išsiuntinėjo laišką daugybei garsių žmonių (verslininkų, menininkų, politikų...) su prašymu pakomentuoti kritinį optimizmą XXI amžiuje taip, kaip jie jį įsivaizduoja ir kokiu tik nori (nuotrauka, video, laiškas...) būdu. Galbūt ši žavi idėja, nuo kurios viskas prasidėjo, ir buvo akstinas įtraukti šį kūrinį į „Naujosios dramos akcijos“ festivalį. Tačiau gautieji komentarai vietoje spektaklio pagrindo tapo tik kritinio optimizmo paskaitos vizualiąja medžiaga, kurios interpretacija baigėsi tuo, jog ji buvo parodyta arba perskaityta žiūrovams nė kiek nekeičiant pagrindinio spektaklio veiksmo.

Stebina tai, jog šios akcijos kūrėjai, išsirinkę, sakyčiau, gerokai nuvalkiotą temą, nutarė ją dar ir perteikti kiek tik įmanoma nuvalkiotu būdu. Čia, kaip senajame cirke, veikė du vienas kitam priešingi personažai - liūdnasis pesimistas ir linksmasis optimistas. Jų diskusijos rėmėsi tuo, kad tuose pačiuose reiškiniuose vienas įžvelgdavo neigiamus dalykus, o kitas - teigiamus, panaudodami ir šabloniškus veido bei kūno plastikos niuansus. Linksmasis visą laiką drąsiai stebėjo žiūrovus ir spinduliavo pasitikėjimą savimi, liūdnasis būdavo nuolatos nulenkęs galvą ir jausdavosi kiek nepatogiai. Visame tame šablonų kratinyje skambėjo nuvalkiotos frazės, kaip esą geriau būti optimistu ir kokiais būdais pesimistas galėtų juo tapti. Spektaklio metu lygiai taip pat tiesmukai buvo pasakoma, kad visgi tikslaus atsakymo, ar išties geriau būti optimistu, ir jie patys neturi, tad, kaip didžiausia naujiena ar paslaptis, daroma išvada, kad tai belieka kiekvienam nuspręsti pačiam. Šalia to buvo svarbi dar viena - politikos tema: kapitalizmas, globalizacija ir panašūs kasdien pasigirstantys dalykai. Ši tema irgi buvo nagrinėjama tik jau spėjusiomis įsiėsti frazėmis.

Patys įdomiausi spektaklio intarpai - užklaustųjų žmonių atsakymai į minėtąjį laišką. Svetimų žmonių minčių įsiveržimas į veiksmą šiek tiek prasklaidydavo plokščią spektaklio liniją, tačiau tai trukdavo neilgai, nes pesimistas ir optimistas suskubdavo grąžinti viską į savo vietas, kiekvienas ant savo lentelės užrašydamas po teigiamą ir neigiamą pateikto atsakymo komentarą. Beje, šių komentarų daugėja iki šiol, tad spektaklis kas kartą vis keičiamas ir papildomas. Gal būt kai jų atsiras daugiau, mažiau vietos užims ir vaikiški intarpai.

Šiame pusantros valandos trunkančiame vientiso ir nekalto lėkštumo vaizdinyje, kuriam, beje, negalima prikišti neprofesionalumo - nes tiek vaidyboje, tiek ir visur kitur vyravo nepriekaištinga, nors ir šabloninė tvarka, - galima atrasti dar vieną, nei su optimizmu, nei su politika nesusijusią temą. Ar nebuvo čia pasityčiota iš pačios publikos, atėjusios į teatrą ir leidusios, kad tiek laiko šnekėtų su ja kaip su mažais vaikais, kiekvieną svarbesnį žodį užrašant ant lentelių ar pailiustruojant sulėtintais rankų judesiais? O šios temos kulminacijai dar nekaltai paklausiant žiūrovų, kodėl vis dėlto vienas jų pesimistas ir ar publika galėtų jam ką nors patarti? Ar po visu lėkštu humoru neslypėjo dar vienas - subtilesnis? Klausimas atviras.

Čia, kaip ir su nepažįstamu žmogumi, sunku iš karto suprasti, ar jis kvailas, ar tiesiog tave laiko tokiu. Tad skirtumas tarp paskaitos apie tyrą meilę, kaip ir bet kurios kitos susijusios su gyvenimo būdu ar religija ir vykstančios tam skirtose patalpose, ir šios, pateiktos teatre, gana didelis - nors struktūros primityvumas ir pateikimas bene identiški.  Ten galima jaustis saugiau, nes esi tikras kalbančiojo nuoširdumu, be to, supranti laiko slinkimo prasmę, t.y. begalinį norą tave įtikinti. Nusakyti šio spektaklio prasmingumą gerokai sunkiau, nes kūrėjai pateikė tik įvairiausius su jų tema susijusius stereotipinius faktus ar pavyzdžius, taip ir neatskleidę savo, kaip menininkų, o ne personažų, pozicijos.

recenzijos
  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio pirmiausia reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

  • Viskas nebus gerai

    Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.

  • Nykstantis laikmetis

    Aistės Stonytės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam.