XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios britų poeto ir tapytojo Williamo Blakeʼo paveikslo „Filoktetas ir Neoptolemas Lemne“ centre stovi vidinės dilemos perkreipto Neoptolemo figūra. Jaunuolis priverstas rinktis tarp sąžinės ir pareigos – tarp gailesčio luošam ir bejėgiui Filoktetui ir tarp įsipareigojimo Trojos kare kovojantiems tėvynainiams, kuriuos paveiksle simbolizuoja rūstus Odisėjas. Šiame paveiksle dailininkas pagrindinį svorį suteikia būtent jaunajam didvyrio Achilo sūnui ir jam tekusiam moraliniam pasirinkimui. Neoptolemas – jaunosios kartos atstovas, kuriam tenka taisyti tėvų padarytas klaidas, užbaigti jų pradėtus karus. Tai simbolinė figūra, kurioje vienu metu dera ir žmogiškosios silpnybės, ir dorybės, todėl nieko keisto, kad jis tampa pasakojimo centru. 1812 m. nutapytame paveiksle galima įžiūrėti ir to laikotarpio aktualijas – klasikinis Antikos siužetas iš naujo aidi Napoleono karų nualintoje Europoje, keliančioje svarbų klausimą – ar ateitį kurs keršto, ar gailestingumo dvasia.
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų to paties klausė ir Sofoklis, palikęs mums dramą „Filoktetas“. Tai vienas seniausių mūsų kultūrinėje tradicijoje egzistuojančių kūrinių, kurio aktualumas įvairiais kritiniais laikotarpiais sustiprėdavo. Todėl nėra keista, kad šiandienos geopolitinėje situacijoje „Filoktetas“ statomas Jaunimo teatro scenoje. Panašiai kaip ir Napoleono karų nusiaubtą Europą matęs Blakeʼas, mes irgi esame žiauraus karo ir kintančios visuomenės liudininkai. Liudininkai, kurie atsigręžia į „Filokteto“ istoriją su ta pačia Neoptolemo išgyventa dilema – sąžinės ir pareigos, tiesos ir melo, pagaliau – taikos ar karo, pasirinkimu.
„Filokteto“ režisierius Cezaris Graužinis, turėjęs premjerą išleisti dar pavasarį, susidūrė su savais iššūkiais, todėl spektaklio koncepcija nuo pradžioje skelbtos versijos aktoriniu požiūriu pasikeitė. Didžiausias skirtumas – luošo lankininko, turinčio stebuklingąjį Heraklio lanką, vaidmenį ėmėsi kurti pats režisierius. Kaip tai pakeitė kūrinio interpretaciją? Stiprus, ryžtingas, savo tiesa tikintis Graužinio Filoktetas tapo dominuojančiu personažu – ant jo pečių nugulė beveik visų scenų svoris. Vidinė Filokteto tiesa, užkoduota Sofoklio tekste, nekontrastuoja su fizinio kūnu silpnumu – Graužinio Filoktetas, nors ir apsirengęs skarmalais, šlubčiojantis, viso spektaklio metu išlieka nepajudinamai tvirtas. Net didžiausios nevilties akimirkomis, kai tenka suabejoti Neoptolemo garbe, jis nepraranda pusiausvyros. Viena vertus, tokia stabili vaidyba tarnauja personažo vientisumui, kitą vertus – dingsta Filokteto charakteriui būdingi kraštutinumai. Silpnas, bejėgis, apleistas Filoktetas pirmiausia turi sukelti atstūmimą, todėl Neoptolemo jam jaučiamas gailestis atrodo nuoširdesnis, bet kartu ir sunkesnis pasirinkimas. Stiprus Filoktetas lieka savo likimo kalvis – ir jo tvirtą poziciją gali paveikti nebent deus ex machina.
Antikos dramose pasirodydavęs dangiškasis elementas pakeisdavo veiksmo eigą – balsas iš dangaus atsakydavo į dramos personažus kankinusius klausimus. Ir „Filoktete“ dangiška Heraklio dvasia, sumaniai įgarsinta aktorės Viktorijos Kuodytės, numalšina aistras, nulygina aštrius kampus ir pasiūlo kompromisą – Filoktetas turi atleisti jį palikusiems graikams ir prisijungti prie Trojos šturmo, mainais jam pažadėta išgydyti dešimt metų jį kankinusią žaizdą. Drama išsisprendžia. Personažai išeina į avansceną, po plokščia šviesa, ir pridėję ranką prie akių žiūri į tolimą horizontą – žiūrovų salę. Užsidega šviesa.
Tačiau Sofoklio dramoje veikia ne tik Filoktetas ir deus ex machina. „Filoktete“ yra dar du pagrindiniai personažai – jau minėti Neoptolemas (Žygimantas Vainauskas) ir Odisėjas (Gediminas Storpirštis). Sofoklis buvo antikinės dramos novatorius – jis į sceną įvedė trečiąjį aktorių, taip sukurdamas naujas galimybes personažų plėtotei. „Filoktete“ ypač svarbios scenos, kai Odisėjas instruktuoja Neoptolemą, kaip apgauti Filoktetą, bei Odisėjo ir Filokteto konfrontacija. Jos, kaip ir didžioji dalis spektaklio, išlieka gana statiškos, tarsi sustatytas paveikslas – ir spektaklio scenografija, kuriama aplink vienišą akmeninę uolą, prie to statiškumo prisideda. Nei Odisėjui, nei Neoptolemui centrinės vietos tame paveiksle iš Filokteto paimti nepavyksta. Tam, kad užimtų jam pjesėje numatytą centrinę funkciją, jaunąjį Neoptolemą kuriantis Žygimantas Vainauskas turėtų plėsti dramatinio vidinio konflikto ribas ir išraišką. Jis puikiai kuria savo vadams paklūstančio kareivio vaidmenį, bet vidinės dvejonės neperteikia visõs jam tekusio pasirinkimo dramos. Susikaustęs, nepaisant Gedimino Storpirščio pastangų, yra ir spektaklio Odisėjas. Jo garsusis gudrumas spektaklyje virsta pykčiu ir agresija – apgauti Filoktetą Neoptolemui jis įsako, bet neįtikina. (Beje, gudriojo, aštrialiežuvio Odisėjo paveikslo nepavyko sukurti ir kino režisieriui Christopheriui Nolanui šios vasaros hite „Odisėjas“ – meną įtikinti kitus be smurto yra sunku perteikti, todėl tai – reta.)
Išskirtine teatrine raiška spektaklyje pasižymėjo choras – trys Neoptolemo sargybiniai, aprengti steam-punkʼo stiliaus kostiumais. Pirmojoje spektaklio dalyje atlikę tik simbolinę choro funkciją, vėliau jie gauna erdvės ir laiko apdainuoti scenoje vykstančią dramą. Ypač išsiskyrė Rūtos Jonikaitės plastika, deranti su ją papildančiais Gintautės Rusteikaitės ir Luko Petrausko vaidmenimis.
Žiūrint „Filoktetą“ neapleidžia mintis, kad Sofoklio tekstas, net ir po daugiau nei dviejų tūkstančių metų, skamba neįtikėtinai aktualiai. Jo klausytis ir prasminga, ir malonu. Tai – aktorių nuopelnas, nes tekstą jie išsako raiškiai ir aiškiai, o to pastaruoju metu teatre trūksta. Filoktetas sulaukia ne tik Neoptolemo, bet ir žiūrovų simpatijų, – gal toks ir buvo režisieriaus tikslas. Nepaisant Filokteto dominavimo, spektaklyje persiskaito ir kitų personažų dramos: galima ginčytis dėl jų tikslumo, bet negalima paneigti, kad scenoje vykstanti drama įtraukia ir įtikina. Jei Blakeʼas tapytų paveikslą pagal šį spektaklį, tikriausiai centre jis paliktų Heraklio lanką laikantį Filoktetą, tik jo strėlė būtų nukreipta ne į draugus.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
