Šeštasis tarptautinis Klaipėdos festivalis šiais metais skirtas Prūsijos karalienės Luizės 250–osioms gimimo metinėms – žavingas šios damos portretas tapo reklaminiu festivalio akcentu, nors meninėje programoje akivaizdžių sąsajų su šia asmenybe nebuvo daug. Skelbiant apie pirmąjį festivalio veikalą – Josepho Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“ – minėta, jog karalienė galbūt jo klausėsi. Dar vienas argumentas – karalienės konsortės dėmesys moterų kūrybai – deklaruotas pristatant festivalio dirigentes Adriją Čepaitę ir Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro vadovę estę Kristiiną Poską bei choreografę Agniją Šeiko.
Vis dėlto be vyrų neapsieita: vieną šokio spektaklių diptiko (premjeriniai rodymai vyko rugpjūčio 21 ir 22 dienomis) kūrinį – „Decrescendo“ – sukūrė šveicarų choreografas Marcelis Leemanas. Programoje pateikta menininko biografija ir išsamus kūrinio pristatymas leido sužinoti apie jo darbui svarbias aplinkybes, tačiau, kaip dažnai būna, ši informacija jausminio ryšio su kūriniu nepadėjo užmegzti. „Decrescendo“ pradžia nėra akivaizdžiai fiksuota – dar šviesoms nepritemus, scenos gale projektuojami skaniai žiovaujančių baleto artistų veidai artimu planu, į sceną vienas paskui kitą renkasi šokėjai, ruošdamiesi pasirodymui. Įdomus scenografinis (scenografijos ir kostiumų dailininkė Ayse Özel) sprendimas – asketiški pilki masyvūs elementai, kurių derinius spektaklio metu juos kilnodami ir pernešdami vis į kitas vietas formuoja patys šokėjai, padėdami kurti dar vieną – choreografinę – scenografijos funkciją. Dinamiškos erdvinės dramaturgijos suteikia ir tai pakeliama, tai nuleidžiama orkestrinė, kurioje vyksta ir dalis spektaklio veiksmo. Kartu su fiziniu požiūriu intensyvia, daug energijos reikalaujančia, šokėjų improvizacijas primenančia choreografija, suskylančia į pavienius trumpučius solo epizodus, duetus, grupines kombinacijas, didelį vaizdinį krūvį turi ir kiti spektaklio komponentai. Tai aitriai raudonos juodų kostiumų detalės – ne tik drabužiuose, bet ir kaip aksesuarai – pirštinės, taip pat vaizdo projekcijose mirgantys figūrų siluetai, geometrizuotos abstrakčios formos, kurių kaita siejasi su nuasmenintomis garsų intonacijomis ir tai lėta, tai intensyvia ritmika (kompozitorius Jonas Raudonius). Į akis taip pat krinta projekcijose mirgantys skaičiai, o reikšminga garsine ir prasmine spektaklio dalimi tampa šokėjų į mikrofoną tariamų skaičių – nuoseklių ir atsitiktinių – kombinacijos.
Daugiausia ukrainiečių, taip pat anglų ir italų kalba tariami skaičiai sukuria spektaklio sluoksnį, atspindintį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės tikrovę, kuri galėtų būti dar objektyvesnė, jei savo kalbomis skaičius tartų ir iš kitų šalių kilę baleto artistai (norėtųsi pakurstyti Mantą Ūsą gavus mikrofoną vieną kitą skaičių ištarti lietuviškai). Atsižvelgiant į festivalio dedikaciją, gal viena skaičių seka galėjo būti pasakyta ir karalienės Luizės kalba? Bet nemandagu išsakyti pageidavimus kūrėjams, kai šaukštai jau po pietų.
Jau seniai domina šokio spektaklių turinys ir jų pavadinimai. Žodis „decrescendo“ reiškia ne garsėjimą, o tilimą, bet ši dramaturginė linija Leemano kūrinyje nėra nuosekli, nes daugiau nei pusvalandį trunkantis kūrinys fiziniu ir emociniu aspektais vis labiau intensyvėja, spektaklis įgauna vis daugiau agresijos ir stokoja tylos, atveriančios jausminio bendravimo su meno kūriniu kelią, kurį deklaruoja pats choreografas: „Šokį svarbiausia ne suprasti, o pajausti“. Gavus tokį choreografo leidimą, šalia dominuojančios ukrainiečių kalbos antrojoje dalyje pasigirstantys šūksniai „help!“, žemėn krintantys šokėjų kūnai ir jų raudonos pirštinės kartu su tariamais šokėjų vardais, pačioje pabaigoje temstant šviesoms tyliai skambanti ukrainietiška lopšinė skatina dar vieną šio spektaklio asociaciją su jau penktus metus vykstančiu žiauriu rusijos pradėtu karu Ukrainoje.
Nemažiau sudėtinga ir Agnijos Šeiko „Pasiskolintų peizažų“ koncepcija. Spektaklis taip pat paremtas asmeninėmis šokėjų istorijomis, taip (ir tai jau įprasta šiuolaikiniame teatre) tarytum dalijantis atsakomybe už galutinį spektaklio rezultatą. Scenografės Sigitos Šimkūnaitės sprendimas, kaip ir keliuose kituose pastarųjų metų jos darbuose, remiasi scenos viršuje pakabintais dinamiškais objektais, šiuo atveju – dviem minimalistiniais siaurais ir ilgais šviesos stulpais (vienu – horizontaliu, kitu – vertikaliu), kurie sukdamiesi sukuria dinamišką šviesos partitūrą. Sandros Straukaitės kostiumai (įvairios juodos detalės ant kūno spalvos triko) tarytum dekonstruoja šokėjų kūnus, vienas jų dalis išryškinant, kitas spektaklio tamsoje paverčiant nematomomis.
Daug žadanti spektaklio pradžia – gražus, lakoniškas, turiningas dviejų šokėjų vyrų šokis, tačiau netrukus choreografija praranda artikuliaciją, plastiniai sprendimai ir jų atlikimo pobūdis ima kartotis, „pasiskolintomis“ formomis neperteikiant vaizduotę atveriančių peizažo horizontų.
Žinomo violončelininko Mindaugo Bačkaus, jau ne kartą kūrusio kartu su Šeiko, garso takelis „Pasiskolintiems peizažams“ suteikia styginių instrumentų garsams būdingo jautrumo, o dramaturginės dinamikos stoka tikriausiai taikosi prie choreografės kūrybai būdingo meditatyvumo. Paskutines dešimt minučių styginių instrumentų garsai kuriam laikui užleidžia vietą fizines šokėjų pastangas liudijantiems atodūsiams ir šnopavimams, kuriuos paprastai šokėjai linkę slopinti.
Šeiko paaiškinimai apie japoniškos sodininkystės techniką shakkei spektaklio pajautimui ypatingos reikšmės neturi, nes choreografinė visuma gana monotoniška, be ryškesnių plastinių taškų, išskyrus keletą akimirkai sustingstančių grupinių kompozicijų. Viena jų ir baigia spektaklį, kai po pasikartojančių traukulius primenančių judesių temstant šviesai šokėjai vienas paskui kitą stingdami virsta siluetais-ženklais.
Abiejų spektaklių „medžiaga“ – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistai – vėl patvirtino aukštą jų profesionalumo lygį, fizinį ir emocinį pasirengimą imtis sudėtingų kūrinių (prieš mėnesį Miunchene matytas Bavarijos valstybinio baleto trupės spektaklis – Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ – tikrai neužgožė įspūdžių, kuriuos paliko kelis kartus matytas šis spektaklis, atliekamas klaipėdiečių). Šokėjai – didelis šio teatro turtas, reikia tikėtis, kad naujasis trupės meno vadovas italas Gianvito Attimonelli, perėmęs šias pareigas pasibaigus Gajaus Žmavco kadencijai, toliau formuos Klaipėdos muzikinio teatro kaip savitos šokėjų trupės rezidencijos tapatybę.
Sukurti skirtingų choreografų, diptiko kūriniai artimi savo konceptualiu įmantrumu. „Filosofiška“; „egzistenciška“; „jaunatviška“ – pasibaigus programai ir prie pėsčiųjų perėjos laukiant žalios šviesos nugirsti šokio spektaklių diptiko apibūdinimai viltingai nuteikia, kad naujieji kūriniai užmegs ryšį su uostamiesčio žiūrovais ir netaps uždaviniais, kuriuos galėtų išspręsti Pamelos Travers „Katė, žiūrėjusi į karalių“ (ar – šiuo atveju – į karalienę).
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
