10 būdų nuskęsti rūgštyje

Aistė Šivytė 2026-05-27 7md.lt, 2026-05-15
Scena iš spektaklio „Rūgštis“, režisierius Antanas Obcarskas (Zagrebo jaunimo teatras, 2025). Marko Ercegovic nuotrauka
Scena iš spektaklio „Rūgštis“, režisierius Antanas Obcarskas (Zagrebo jaunimo teatras, 2025). Marko Ercegovic nuotrauka

aA

Nors ir yra bandančių kurti kitaip, teatras vis dar sunkiai atsiejamas nuo galios struktūrų. Režisierius ar choreografas dažniausiai būna grupės vadas, duodantis nurodymus, kreipiantis kūrinį savo norima linkme. Tai procesas, kuriame lengvai gali nublankti ribos: kas yra sudrausminimas, o kas smurtas, kas yra pastaba, o kas įžeidinėjimas, kas prisilietimas, o kas – priekabiavimas? 2017 m. išsprogusio „#MeToo“ judėjimo, demaskuojančio seksualinius priekabiautojus, akyje akimirksniu atsirado teatro, šokio ir kino industrijos žmonės, taip tarsi patvirtinant, kad ši aplinka – ypač palanki naudoti savo turimą galią prieš kitus.

Kartu su Zagrebo jaunimo teatru Antano Obcarsko sukurtas spektaklis „Rūgštis“ kalba būtent šia tema – apie skandalą, kilusį dėl neetiško choreografo elgesio su savo šokėjais. Spektaklis prasideda apie choreografą jubiliejaus proga kuriamos dokumentikos kadrais. Net linksma žiūrėti, kokios klišės ir šablonai naudojami kuriant žymaus choreografo portretą: kolegos pasakoja apie choreografo genialumą, savitą braižą ir visus kitus bruožus, pristatoma ir jo legendomis apipinta dešinioji ranka, iš pusės žodžio mintis išskaitanti kūrybos ir gyvenimo partnerė. Tačiau ruošiantis spektakliui dangus netrunka aptemti – vienas šokėjų choreografui praneša, kad gali būti, jog pasklido neigiami gandai apie jo asmenybę ir darbą su aktoriais. Prasideda įtraukiantis detektyvas.

Vienas įdomiausių „Rūgšties“ aspektų yra tas, kad režisierius nežvelgia į problemą vienareikšmiškai, nesiūlo siužeto, išvedančio į aiškią poziciją, kaip vertinti prasikaltusį (o gal visai nekaltą?) choreografą. Vietoj to choreografo studijoje prasideda situacijos nagrinėjimas iš visų pusių, tarsi mąsliai vartant rubiko kubą. Scenoje matome visas įmanomas interakcijas bandant išnarplioti klausimą, ar choreografas tikrai priekabiavo prie savo šokėjų, o kartu – kas parašė laišką, kaltinantį kūrėją tokiais dalykais. Šokėjai kalbasi ir konfliktuoja tarpusavyje: tai, kad aprėkė, nes nežinojai atsakymo į klausimą, yra smurtas ar ne? Vieniems choreografas atrodo kompetentingas ir žinantis, ko nori, kitiems perdėtai žiaurus ir nejautrus. Vieni beatodairiškai tiki vadovu, kiti abejoja savimi, treti ignoruoja grėsmę, vedami šlovės siekio, – apverčiamas kiekvienas aplinkybių akmuo.

Scena iš spektaklio „Rūgštis“, režisierius Antanas Obcarskas (Zagrebo jaunimo teatras, 2025). Marko Ercegovic nuotrauka

Diskusijos verda ir choreografo kabinete, tarp „valdžios“ – svarstomas choreografo griežtumas, bandomas atspėti laiško autorius, kalbama apie silpnus, krūvio nepatempiančius šokėjus: ar tai, kad jie nepatempė, smurtas, ar ne? Jei šokėjas palūžta, kaltas jo silpnumas ar vadovo griežtumas? Galiausiai šie du pasauliai susiduria – užsimezga pokalbis tarp „valdžios“ ir šokėjų. Režisierius pateikia visą spektrą galimybių ir tikrai daug aspektų pamąstymui apie sudėtingas smurto teatro scenoje ribas. Tai puikiai iliustruoja ir alinančių repeticijų intarpai: ar choreografo reikalavimas tą pačią vietą kartoti penkis, šešis, septynis kartus yra smurtas, ar kruopštumas? Čia puiki proga paminėti Zagrebo jaunimo teatro aktorių profesionalumą – žiūrint į jų šokį sunku susigaudyti, ką matai: ar tai aktoriai, kurie puikiai šoka, ar šokėjai, kurie profesionaliai vaidina?

Vis dėlto spektaklio pabaigoje lieka nemalonus režisieriaus požiūrio į „#MeToo“ judėjimą klausimas – pasirodo, kad choreografą skandalui pasmerkė ir laišką išplatino jo partnerė, minėta ištikimoji, jo mintis skaitanti dešinioji ranka. Toks be jokios priežasties sukelto skandalo siužeto posūkis nejaukus, tarsi būtų teigiama, jog priekabiavimo aukos kaltinimus gali išsigalvoti ir pateikti šiaip sau, kad sugriautų kažkieno karjerą. Kadangi vienas „#MeToo“ šaukinių yra „Believe the victims. Always.“ („Tikėk aukomis. Visada.“), Obcarsko pasirinkimas parodyti skandalą kurioziškai tuščią atrodo lyg provokuojantis ar kvestionuojantis šį labai svarbų šaukinį.

Nepaisant to, „Rūgštis“ – vienas stipriausių Antano Obcarsko darbų. Puikiai suvaldytas spektaklio laikas, tvarkinga struktūra ir visapusiškas temos nagrinėjimas dovanoja įdomų ir nesunkų vakarą teatre. Nepaisant sudėtingos temos, nejusti, kad spektaklis toks būtų, jame esama kažkokio nenusakomo režisūrinio lengvumo.

Scena iš spektaklio „Rūgštis“, režisierius Antanas Obcarskas (Zagrebo jaunimo teatras, 2025). Marko Ercegovic nuotrauka

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.