„Superthing“ – tikriausiai neatsitiktinis pavadinimas Annamari Keskinen ir Ryano Masono šokio spektakliui, rodytam šių metų festivalyje „New Baltic Dance“. Jeigu Lietuvos šiuolaikinio šokio srityje ieškotume, kas galėtų būti tie „super“ šokėjai, choreografai, mentoriai, tikėtina, kad susidurtume būtent su šiame spektaklyje pasirodžiusiais veidais ir vardais. Būtų naivu kūrinį stebėti ignoruojant atlikėjų atpažįstamumo veiksnį ar „be lūkesčių“, kaip siūlė festivalio vadovė prieš mums įžengiant į pasirodymo erdvę. Atvykstame žiūrėti tikrai ne neutralaus „balto lapo“, o veikiau performatyvios „supervizijos“, kurioje liudijame itin patyrusių šokėjų ir spektaklio bendrakūrėjų reflektuojamą ir įkūnijamą gyvenimo bei šiuolaikinio šokio patirtį.
Erdvėje mus iškart pasitinka septynios judančios, sustingstančios ir vėl iš sąstingio išsivaduojančios figūros, tai apleidžiančios sceną, tai vėl į ją grįžtančios (šokėjai Agnija Šeiko, Giedrė Kirkilė, Mantas Stabačinskas, Andrius Katinas, Erika Vizbaraitė, Taneli Törmä ir Ryanas Masonas). Ši choreografinė formulė vyrauja beveik viso spektaklio metu, taip kurdama ne tik formą, bet ir turinį. Spektaklio kūrėjai interviu ir anotacijoje prisipažįsta, kad jiems svarbu kelti klausimus ir tyrinėti, kas išlieka, kai kažką prarandame. Scenoje pirmiausia prarandame personifikuotus, linguojančius kostiumus, o juos judinusias konstrukcijas užpildę strypai leidžia mums patiems nuspręsti, į kokias prasmes savo sąmonėje norime tuos nuogutėlius strypus įvilkti – ar tai antenos, ar kryžiai, ar virgulės, ar kas nors kita? Toks neapibrėžtumo jausmą kurstantis scenografinis minimalizmas gali erzinti (scenografė Sigita Šimkūnaitė), kaip ir kurį laiką struktūros ar aiškumo nesiūlanti choreografija.
Kaip atskleidžia suomių kilmės kūrėjai, pats darbas buvo plėtojamas ne direktyvumo, bet bendradarbiavimo principu, leidžiant šokėjams atverti savo choreografines idėjas ir įpinti kiekvieno(s) judėjimo repertuarą į bendrą kūrinio audinį. Kitaip tariant, ne apibrėžiant, kaip būti, bet leidžiant tam buvimui atsiskleisti kūrybos procese. Šis demokratinis kūrybos principas darsyk demonstruoja nuolankumą kūrinio šokėjų per gyvenimą sukauptai choreografijos ir šokio atlikimo patirčiai. Kaip ir procese, taip ir jo rezultate choreografinės idėjos išsivynioja pamažu, o scenografiniai sprendimai įsilinguoja į bendrą temą spektakliui įpusėjus.
Kūrinyje neįmanoma nepastebėti išskirtinių kostiumų (jų dailininkė Sandra Straukaitė). Languota vilnonė antklodė, preciziškai įsiūta į odinę striukę; į kuprinės ar turistinio kilimėlio formą susilankstantis apsiaustas; ant pakabos kybantis paltas, petnešomis pritvirtintas prie šokėjo nugaros, – sprendimai, kurių sumanumas kviečia ieškoti prasmių ir nelaikyti estetinių pasirinkimų atsitiktinumu. Atrodo, kad kostiumų dailininkė taip pat ieškojo, kas yra tas „superdalykas“ – praktiškas, atsparus, daugiafunkcis, siejantis tradiciją su naujumu ir taip kuriantis kažką visiškai nauja, gal dar nematyta.
Kartu su sapnų pasaulį kuriančia prieblanda, tarp grėsmingos distopijos ir viltingos utopijos plukdančia muzika (garso dizainas – Timo Tikka), laidų raizgalynėje besisupančiomis antenomis ir šokėjų deformuotomis veido išraiškomis kūrinys flirtuoja su moksline fantastika ir numanoma ateities vizija. Antenos ir į dangų nukreipti šokėjų žvilgsniai tarsi gaudo ryšį su kažkuo, kas bus, arba su kažkuo, kas yra kitur. Kostiumai-kuprinės kelia klausimą, kiek ir ką galime pasiimti drauge, kiek mums išties reikia pasiimti į ateitį, kurios link judame. Taip ir kitas simbolis – šokėjos Vizbaraitės batai, kuriuos audamasi ji sustingsta, atbulom grįžta atgal, taip per visą spektaklį jų ir neapsiauna. Pasiimti visko tikrai neįmanoma, gal net nebūtina.
Choreografiniai ir dramaturginiai sprendimai išryškina dar vieną klausimą – ne tik ką pasiimame, bet ir su kuo keliaujame. Didžiąją spektaklio dalį personažus matome judančius pavieniui, užsiimančius savo reikalais, nešiojančius rekvizitus, tai įsliuogiančius, tai išnyrančius iš kostiumų, savo kūnu formuojančius skulptūras ar lėtai judančias formas. Atrodo, kad nelabai kam ir įdomu, ką veikia kiti. Vienintelis nuo pradžių besiformuojantis duetas – Šeiko ir Stabačinsko lytėjimo gniutulas, apčiuopomis tiriantis vienas kito plaukus, veidą, širdies plakimą. Į spektaklio pabaigą visi šokėjai ima jungtis, drauge keliauti erdvėje, formuoti grandinę, lydytis į bendrą skulptūrą. Nors siekiama kelti tik klausimus, prielaida, kad vienam išgyventi sunkiau ir kritinėse situacijose esame linkę remtis į kitą, gana iliustratyvi.
Ore tvyro kulminacijos pojūtis. Turbūt dėl to, kad emocijų pakutenimo ir katarsio siekiama gana įprastomis priemonėmis: sulėtintu judėjimu, intensyvėjančia muzika ir įraše skambančiu spektaklio pavadinimo kartojimu. Kai ima atrodyti, kad spektaklis „išsprogs“ ir paskęs tamsoje, šviesos atgręžiamos į žiūrovus. Tokiu gestu galbūt esame kviečiami atsigręžti į savo pačių keliones ateities link. O gal tai paprasčiausiai priminimas, kad mūsų skirtas laikas, dėmesingumas, ramus buvimas drauge ir yra tie „superdalykai“, kuriuos daugiau nei valandą bandėme įžvelgti scenoje?
