Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuaras pastaraisiais metais pildosi operomis, – ir tai yra labai gera žinia. Vien šį sezoną čia įvyko dviejų operų premjeros – vadinasi, tiek pat, kiek ir sostinėje įsikūrusiame pagrindiniame šio žanro bastione, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Rugpjūtį-rugsėjį Kauno muzikinis pakvietė į Francesco Cileaʼos „Adrianą Lekuvrer“ (koprodukcija su Estijos tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“), o kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, paminėjo Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybų“ premjera.
Operetėmis ir miuziklais ilgus metus garsėjusiame Kauno muzikiniame teatre, opera šiandien yra mėgstama ir paklausi, repertuare akivaizdžiai užima aukštas pozicijas, bilietai į spektaklius nuolat išparduodami dar gerokai iki rodymo datos. O ir bilietų kainomis teatras galėtų pasivaržyti, dažnai ir pralenkti LNOBT Centrinės ložės pasiūlymus: pavyzdžiui, vakaras dviem asmenims jau antrą sezoną besisukančios kaunietiškosios „Bohemos“ geresnėse parterio vietose gali atsieiti triženklę sumą.
Verizmas, romantizmas, klasicizmas – Kauno publika sugrįžti į operą viliojama pačiais pagaviausiais siužetais ir melodijomis, tačiau kartu pasiūloma ir įvairovė. Būtina apie tai kalbėti, nes šį teatro žingsnį jau įvertino ne tik lengvesnių, pramogiškesnių žanrų repertuaro per dešimtmečius įpratinti ištikimi Kauno muzikinio teatro žiūrovai, bet ir scenos meno profesionalai – dvejus metus iš eilės „Auksinių scenos kryžių“ laimėtoja solistės / solisto kategorijoje tapo sopranas Gabrielė Bukinė, apdovanota už (arba „ir už“) vaidmenis, sukurtus Kaune.
Visų pirma, balandžio 30-ąją stebėtoms „Figaro vedyboms“ Kauno muzikinis teatras – mocartiškas savo „tūriu“ – nepaprastai tiko, jo akustika ir scenos artumas leido pajusti labai asmenišką ir subtilų, atmosferišką santykį su spektakliu. Ši, viena populiariausių Mozarto operų, statoma nuo epochą atvaizduojančių, vadinamųjų „istorinės tiesos“ spektaklių (rokoko stiliumi) iki šiuolaikinių politinių-socialinių interpretacijų. Kauno „Figaro vedybos“, kurių režisierė – Viktorija Streiča, koncentruojasi į meilės nuotykių ir intrigų meną, į gyvenimą kaip nepaliaujamą šventę, ir pasakojamos meksikietiškų telenovelių stiliumi.
Pierreʼo-Augustino de Beaumarchais dramomis grįstos operos siužete esanti nesusipratimų ir apgavysčių virtinė iš esmės yra muilo-operiškas bruožas, o ir numerinė klasicistinės Mozarto operos struktūra labai palanki konstruoti seriališkas mizanscenas, todėl toks TV ekranų ir scenos operų sugretinimas ne tik atrodo visiškai pagrįstas, bet ir yra populiarus. Vieną tokių itin sėkmingų muilinių „Figaro“ versijų teko matyti 2014 m., Latvijos nacionalinėje operoje, kur šio veikalo ėmėsi argentiniečių režisierius Marcelo Lombardero. Šie du – Kauno ir Rygos – spektakliai turi panašumų, kai kurie personažai interpretuojami kaip visiškai identiški tipažai, pavyzdžiui, Grafas Almaviva abiejuose spektakliuose rodomas kaip to paties įvaizdžio, vidurio amžiaus krizę išgyvenantis mačo. Tačiau yra ir esminių skirtumų: Rygoje muilo operos dvasia ne tik žymėjo veiksmo vietos, erdvėlaikio kaitą, bet ir įsismelkė į nepaprastai komišką dainininkų-aktorių vaidybos manierą; nors kaunietiškoje versijoje herojai taip pat draskomi emocijų, tačiau telenovelė čia žymi ne tiek vaidybos raišką, kiek apskritai meksikietišką estetiką, paveikiausiai atsiskleidžiančią ryškiuose ir labai įvairiuose, charakteringuose dailininkės Kotrynos Daujotaitės kostiumuose, ypač antroje spektaklio dalyje įspūdingai sujungiančiuose Meksikos mirusiųjų dienos karnavališkumą (atpažįstamą per kaukolių-kaukių motyvą) ir mocartiškąjį vedybų scenos ansambliškumą.
Meksikietiškų serialų kolorito į spektaklį įneša ir jo „antrasis planas“ – fone epizodiškai veikiantys mafukai, rekvizitiniai pundai nešvarių kupiūrų, ginklai, sprogmenys, sceną uždūmijantis parakas, herojų slaptus kėslus ir intrigas pridengiančios Laukinių Vakarų salūnų stiliaus širmos (scenografas Artūras Šimonis). Tačiau tai – tik detalės, nes tikrąjį operos pulsą laiko visa plejada jos herojų, kuriuos režisierė Viktorija Streiča paeiliui pristato kaip telenovelių personažų galeriją, atpažįstamą per ikoniškus įvaizdžius. Dalis artistų įsiminė kaip spalvingų, įtikimų, visapusiškai sėkmingai įkūnytų vaidmenų kūrėjai, tačiau taip atsiskleisti pavyko ne visiems ir būtent kai kurių solistų parinkimas, regis, apnuogino kompleksines šio spektaklio režisūros ir muzikinio atlikimo (muzikos vadovas Markusas Huberis, dirigentas Jonas Janulevičius) problemas.
Pirmiausia norisi kalbėti apie tai, kas išties džiugino. Toks tą vakarą buvo pirmą kartą pagrindiniame operos vaidmenyje matytas baritonas Regimantas Gabšys – šio spektaklio Figaras. Gabšys nuo pat pirmos arijos atsiskleidė kaip šiuolaikinis solistas, kuris sklandžiai derina vokalines ir vaidybines užduotis bei puikiai artikuliuoja tekstą. Šis aspektas Kauno muzikinio teatro „Figaro vedybose“ yra ypač svarbus, nes spektaklis atliekamas lietuvių kalba, vadovaujantis dar 1971-aisiais šiam teatrui režisierės Vlados Mikštaitės parengtu Lorenzo da Pontės libreto vertimu. Atrodytų, kad lietuvių kalba iš esmės mažiau palanki greitakalbei Figaro partijai, nes yra ne tokia lanksti, taki ir rečituotina kaip italų; vis dėlto ne veltui libretas buvo sukurtas itališkai, nes tai – ne šiaip tekstas, o tekstas muzikoje. Tačiau Gabšys sėkmingai susitvarkė su kalbiniais iššūkiais, o galbūt lietuvių kalba apskritai buvo palankesnė visiems to vakaro sudėtyje skambėjusiems žemesniems bei didesniems balsams.
Kita vertus, pastaruosius kelerius metus Lietuvos operos scenose lyderiaujanti ir tiesiog neprilygstama naujosios kartos operos solistė Gabrielė Bukinė, spektaklyje sukūrusi Grafienės Rozinos vaidmenį, regis, kad nesvarbu kokios partijos imasi – jos balsas visada sukauptas, šviežias ir kartu nepaprastai brandus; net jei dainuoja užsikąsdama bulvių traškučiais, kaip šiose „Figaro vedybose“. Tad ir jos Rozina nebuvo nė trupučio panaši į tradicinę operinę meilės saulėlydį išgyvenančią ponią, o veikiau geidžiamą, savo vertę žinančią ir neabejotinai išmintingiausią šios muilo operos heroję.
Spektaklyje atsiskleidė netikėta ir originali Kerubino traktuotė – Cherubino in latino. Režisierė sumanė jam suteikti radikaliai komišką įvaizdį – kaip pietietiško stiliaus Karlsono ir barokinio angelėlio hibrido. Kerubinas – aistrų apkvaitintas paauglys, absoliučiai komiškas personažas, kelnėtoji rolė – yra tarsi šios operos įvykių varikliukas, kurį sėkmingai įkūnijo solistė Gabrielė Kuzmickaitė. Pirminiu įvaizdžiu stipriai utrituotam Kerubinui galbūt pritrūko tik kiek subtilesnės vaidybinės interpretacijos, juk pats Mozartas Kerubino partijoje užkodavo jo spartų širdies ritmą, skubėjimą išsisakyti tarsi pristingant oro, neatgaunant kvapo, tačiau šios muzikinės retorikos režisūroje negirdėti, ir bravūriškas Kerubinas scenoje atrodo kaip kiek nesuvaldyta stichija.
Grafo Almavivos vaidmenį sukūrė šio teatro ilgametis solistas Raimondas Baranauskas – spektaklio vakarą didesnį įspūdį paliko jo išraiškinga mačistinė personažo sceninė reprezentacija nei vokalinė interpretacija. Mažesnius įsimintinus vaidmenis parengė Joris Rubinovas (Bartolas), Ieva Vaivadaitė (Barbarina) ir kiti solistai. Nors Kauno valstybinio muzikinio teatro choras yra nedidelis, bet „Figaro vedybose“ atsiskleidė ryškiai (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) – charakteringai perteikė meksikietiškas nuotaikas ir įvaizdžius.
Labiausiai balandžio 30-osios „Figaro vedybose“ pritrūko Siuzanos, – viliuosi, galbūt ji liko kitoje šio pastatymo sudėtyje. Telieka apgailestauti, kad jaunai dainininkei Viktorijai Zeilikovičiūtei, remiantis paties teatro skelbiamu vaidmenų sąrašu, beveik neturinčiai patirties operos žanre, mocartiškoji Siuzana ir tembriškai, ir techniškai, deja, kol kas liko tik „įveikta“, bet neatskleista partija. O tai yra viena iš keturių pagrindinių spektaklio herojų, todėl „Figaro vedybose“ labai išryškėja vokalinio pasirengimo netolygumas, ypač muzikines kulminacijas žyminčiuose Mozarto kvartetuose ir kituose duetuose bei ansambliuose – jie nukenčia labiausiai. Vis dėlto veikiausiai šios kritikos adresatu turėtų būti ne vien solistė, kiek tokius sprendimus priimantys spektaklio muzikos vadovai.
Dėl šios ir kitų priežasčių justi, kad šiuokart operoje šiek tiek buvo aukojamas mocartiškumas: dėl lietuvių kalbos, ypač rečitatyvuose buvo juntama intonacinių operetiškumo atspalvių; o režisūroje – vaidybos ir judesio stilistikoje (choreografas Dainius Bervingis) – matyti miuzikliškumo įtakų. Aiškiai justi režisierės Viktorijos Streičos patirtis būtent šiuose dviejuose muzikinio teatro žanruose, bet ne operoje. Galbūt tai paskatino ir norą tarsi spartinti, skubinti operos muzikinį pasakojimą, tad žaižaruojantis ir sykiu labai subtilus, grakštus Mozarto „Figaro“ šįkart buvo veikiau garsus ir kerubiniškai praskriejantis partitūros puslapiais.
Visus aptartus aspektus dar galima tobulinti, o kai ko ir suvis išvengti. Kūrėjų komanda atliko didžiulį darbą ir Kauno valstybinio muzikinio teatro „Figaro vedybos“ turi parako – to užtaiso, dėl kurio įdomu žiūrėti operą. Tad belieka tikėtis, kad spektakliui aktyviai besisukant repertuare aštresnės briaunos dar gludinsis, o sėkmingiausi epizodai ir toliau išliks teatrališkai, t. y. muilo-operiškai ryškūs.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
