Kaune, Mykolo Romerio universiteto istorinėje Aktų salėje, įvyko „Operomanijos“ prodiusuota Alberto Navicko oratorijos „miške“ premjera šiame mieste (pasaulinė premjera – 2025 m. spalio 19–20 d. Sapiegų rūmuose Vilniuje). Kūrinį atliko Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Ieva Marmienė (sopranai), Nora Petročenko (mecosopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Vygantas Bemovas (tenoras), Paulius Klangauskas (tenoras), Artūras Miknaitis (baritonas), Alfredas Miniotas (bosas), Gediminas Žilys (balsas garso įraše). Erdvinės elektronikos kūrėjas – Edvinas Siliūnas. Tekste panaudoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Salomėjos Nėries, Lietuvoje kovojusių partizanų, Jono Meko, Alberto Navicko tekstai, interviu su Irena Šapokaite ir Lolita Jolanta Piličiauskaite.
Dar negirdėjus kūrinio, bet žinant jo pavadinimą (aiški nuoroda į Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, bet čia kuklus pavadinimas iš mažosios raidės) ir tekstų autorius, galvoje sukosi įvairios mintys. Čiurlionis versus Nėris? Nėris versus partizanai? O ar šiais laikais „galima“ ką nors naudoti Nėries? Bet kodėl gi ne, jeigu jokia dainų šventė neapsieina be dienų kaip švenčių, kaip žydėjimo vyšnių?
Navicko oratoriją visų pirma laikyčiau dedikacija Lietuvos miškui: idealizuotam čiurlioniškajam, skaudžios patirties – partizanų – ir dabarties miškui, kurį stengiamasi išsaugoti (o ne brangiai parduoti). Tai dešimties dalių, aštuonių moteriškų ir vyriškų balsų bei erdvinės elektronikos kūrinys, kuriame skambėjo daugybė įvairių tekstų. Visa tai vyko istorinėje, Lietuvos valstybingumui svarbioje erdvėje, pro kurios didelius langus atsiveria vaizdas į medžius, į toliau esantį Nežinomo kareivio kapą ir Laisvės statulą. Kitaip nei dabar įprasta, vizualizacijų nebuvo, pakako medžių, dangaus ir lietuviškai bei angliškai rodomo teksto. Visa tai kūrė gilią ir daugiasluoksnę patirtį: išdainuoti tekstai ir poezija, papasakotos patirtys, miško garsai, paukščių čiulbesys susipynė su sunkiomis mintimis apie daug ką menantį Lietuvos mišką, kurio gyvybė pulsuoja savo, žmonių ar karų nesaistoma laiko tėkme, ir vis dėlto jis bejėgis prieš žmogų... „O mylimas pavasari / manęs čia neberasi“ – gerai žinomi žodžiai tinkami tiek kalbant apie žmogų, tiek apie mišką. Oratorijoje Navickas įbalsino universalius ir labai asmeniškus vaizdinius – Čiurlionio laiškų, savo močiutės šeimos likimo pokario Varėnos miškuose ir vėliau Sibire, partizanų eiles, Jono Meko kronikas, Pauliškių bendruomenės moters pasisakymus.
Sudėtingas, emociškai sunkus ir netgi liūdnas „miške“ yra savalaikis ir labai reikalingas kūrinys – juk ne tik ekologiniu ar istoriniu požiūriu miškas jau seniai nėra savaiminė, nekintanti duotybė ar prieglobstis. Klausydamasi nejučia galvojau apie medžio įvaizdį literatūroje nuo Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ir Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ iki Marijos Rodzevičuvnos „Dievaičio“ – kaip nuolat prarandamo, sunaikinto prieglobsčio, gyvybės garanto simbolio. „Branginu!“ – šiandien girdime reklamose, kalbančiose apie naują butą pardavus mišką. Kokia ironija! Patogus turtelis versus biologinė įvairovė, kapai ir krauju sulaistyta žemė... Kur šiandienos mūsų tapatybėje atsidūrė sengirės, prie kurių išsaugojimo jau reikia prisidėti? Arba žali plotai mieste, kuriuos taip nesunkiai galima užstatyti pastatais ar iškloti trinkelėmis?
Navicko „miške“ prisideda ne tik prie čiurlionianos, bet ir prie mūsų visų tapatybės. Oratorija transformuoja garsinę erdvę nuo romantinės (su užuominomis į Čiurlionio simfoninę poemą) iki šiuolaikinės, rituališkai į tai įauginant jautriausius žodžius, nuvilnijančius daugeliu balsų, kaip istorijos įbalsinimas ir kiekvienos patirties įprasminimas. Šį kūrinį suvokti galima tik iš muzikos skambesio, žodžių, elektronikos ir erdvės visumos. Ir jeigu galėčiau norėti ko nors daugiau – tai tik programoje išspausdintų (ir ilgam pasiliekančių pas klausytojus) tekstų, keliančių tiek daug minčių. Tad kalba čia ne vien apie muziką.
