Spektaklis „Mokyk mane“ (režisierė Laura Kutkaitė) prasideda ant Nacionalinio dramos teatro laiptų – ten netikėtai atsiranda papartis, tradicinis švietimo įstaigų augalas. Laukiamasis prie Naujosios salės irgi transformavosi – stovi informacinės lentos, nukabinėtos įvairiais plakatais ir skelbimais. Tipiškas mokyklos fojė su pamokų tvarkaraščiais, motyvacinėmis citatomis, vaiko teisių konstitucija, plakatais apie patyčių prevencijos kampaniją. Šalia kabo ir mūsų laikų aktualija – informacija jaunuoliams apie šaukimo į kariuomenę tvarką bei rūšiavimą. Geras kontrastas, pagalvojau, įdomu, jei apie tai bus kalbama. Spektaklis „Mokyk mane“, įžangą padaręs jau teatro fojė, prasideda dar net nepakilus uždangai – žiūrovai renkasi į aktų salę, šventiškai papuoštą Mokytojų dienai. Moksleiviai, būsimo renginio vedėjai, smagiai kikena, sveikinasi su atėjusiais, derina techninius aspektus, kaip ir turi būti prieš mokyklinį renginį. Realistinis teatras, net nekyla abejonių, kad tokia vaidybos maniera išliks ir toliau. Sukuriamas nuotaikingas, organiškas prieššventinis šurmulys. Fone skamba graži Vytauto Kernagio daina, tačiau tokį garso takelį leisdavo mano laikais, o mokyklą baigiau, tenka pripažinti, prieš dvidešimt metų. Tai nejaugi niekas nepasikeitė?
Jei vadovautumėmės tolesniu spektaklio „Mokyk mane“ veiksmu, atsakymas būtų vienas – pasikeitė, bet į blogąją pusę. Per pirmąsias kelias minutes realistinę vaidybos manierą pakeičia karikatūros ir šaržas. Mokinės-vedėjos negali nė sakinio perskaityti nesusipykusios, nominacijos pristatomos lėkštomis šimtadienio frazėmis, o į sceną užlipę apdovanotieji mokytojai, jei praveria burną, iškart pasako nesąmonę. Visi. Spektaklyje pristatomos „Nacionalinės Vilties gimnazijos“ kolektyvas labiau primena stand-up komikų pasirodymą. Didžioji dalis pirmojo ir antrojo spektaklio veiksmų sunarstyta iš minikomedijų – kiekviena pamoka pristato tam tikrą mokytojo tipažą. Nors kai kurie, pavyzdžiui, Vitalijos Mockevičiūtės vaidinama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar balansuoja ant skoningo ir teisingo šaržo ribos, kiti personažai pereina į farsą. Rimantės Valiukaitės įkūnyta anglų kalbos mokytoja, nors juokina salę intonacijomis ir frazėmis, su realiu mokytojo personažu turi mažai ką bendra. Kaip atsvara visiškai „kosminiam“ mokyklos kolektyvui antrajame veiksme pasirodo biologijos mokytoja (aktorė Vitalija Mockevičiūtė), vienintelis sveiko proto suaugusysis. Per jos pamoką sėdima ratu, o ne suoluose, ji aktyviai, nuoširdžiai dalijasi savo žiniomis. Ir kas iš to? Nors būtent ši mokytoja prieš pamokas badavo palapinėje – toje pačioje, kuri pasitiko žiūrovus prie LNDT durų, tačiau kūrėjų santykis su pilietine mokytojos pozicija, o ir pati pozicija lieka deklaratyvi.
Keistoki ne tik tos iš pradžių labai realiai atrodžiusios mokyklos mokytojai, bet ir mokiniai. Vis ieškojau, kuo jie, Z, o gal net Alfa kartos jaunuoliai, skiriasi nuo ankstesniųjų, juk mokslininkai tvirtai sutaria, kad šių elgesys, pasaulėžiūra, tikslai visai kitokie. Spektaklyje „Mokyk mane“ skirtumas tik išorinis. „Nacionalinės Vilties gimnazijos“ mokiniai nešiojasi pernelyg didelius vandens puodelius, per pertraukas rūko elektronines cigaretes, dažnai svaidosi angliškomis frazėmis – spektaklio kūrėjai jas maloniai paaiškina titrais, – tačiau šie požymiai nepadeda kurti visaverčių personažų. Nors tų mokinių vos keturi (ar turime suprasti, kad Vilties gimnazija įsikūrusi kaimiškoje vietovėje ir susiduria su mokinių trūkumu?), jie visi yra gana panašiai neryžtingi, sutrikę, nebrandūs. Matydama, kaip du beveik pilnamečius įkūnijantys personažai mokytojos paliepimu vaidina „šeimyninę sceną“, negalėjau suprasti dviejų dalykų – kokioje mokykloje tokia situacija galėtų įvykti ir kodėl kiti niekaip į tą nereagavo. Mokiniai, atstovaujantys kartai, kuri protestuoja, rūpinasi aplinkosauga, turi aiškias politines pažiūras, išreiškia pozicijas, galėtų pakovoti už save. Bet ne šiame spektaklyje.
Jei „Mokyk mane“ būtų gryna komedija, spektaklio visuma ir tikslai keltų mažiau klausimų ir abejonių. Tačiau brėžiama ir komedijos paralelė – realistinė dramaturgijos linija, įgarsinta Viltės, tądien neatėjusios į mokyklą, balso žinutėmis. Jos pernelyg kontrastingos tam, kas vyksta scenoje. Šiuo atveju kontrastas prieštarauja vidinei spektaklio logikai – žiūrovas negali taip staigiai peršokti iš komedijos į dramą, ypač kad realizmo intarpai kuriami, pasitelkiant tik balsą ir šviesas. Viltės monologuose ryškėja pelkės metafora, nesunku suprasti, kad ta pelkė – tai mokykla, su visu joje klestinčiu absurdu. Ir nors geroji biologijos mokytoja paaiškina, kad net iš pažiūros tokioje nemalonioje vietoje klesti gyvybė, vietą randa įvairiausi organizmai, svarbu juos pažinti ir pamatyti, pelkės metafora vis tiek ambivalentiška. Spektaklio kūrėjai neapsisprendžia, kaip su ta pelke elgtis. Sausinti negalima palikti? Kableliui vietos išvis nėra.
„Kasdien yra mokytojų diena, jei tavo mama mokytoja“, – sako Viltės balsas, pasakodamas, kad jos mamai, kuri dirba mokykloje, net į namus dažnai skambina tėvai, tenka aiškinti, nuolat jiems aiškintis. Spektaklyje šiek tiek užkabinama mokytojų perdegimo tema, paminimi absurdiški biurokratijos reikalavimai, „kūrybinių partnerysčių“ burtažodžiai, neskaidri kvalifikacijos kėlimo sistema, bet visa tai daroma paviršutiniškai. Spektaklio kūrėjams šios problemos – tik dar vienas komiškos situacijos katalizatorius. Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų.
Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? „Mokyk mane“ parodė, kad šalyje, kurioje mokytojo profesija iki 2025 m. turėjo tapti prestižine, niekas nesikeičia. Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi... O kada jie pasidarė tokie? Kitas klausimas, ką spektaklis „Mokyk mane“ nori pasakyti žiūrovams? Prisipažinsiu, ėjau į jį su didelėmis viltimis, tikėjausi pasidžiaugti, kad šalia Kazio Binkio „Atžalyno“ (režisierius Jonas Vaitkus) atsirado dar vienas kūrinys apie mokyklos misiją, bet suaktualintas, rodantis dabartinius paauglius ir šiuolaikiškus mokytojus. Deja, spektaklis „Mokyk mane“ savo raiška neužpildo tos nišos, netampa dialogo apie šiandieninę mokyklą pradžia. Išsinešiau vieną sakinį – „Mokyk mane pasilikti“, – tai mokinio prašymas mokytojui. O dabar ir žiūrovės prašymas teatrui. Mokyk mane pasilikti.
