2025-ieji – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui dedikuoti metai – jau praėjo, tačiau vienas klausimas lieka atviras: kodėl vienas svarbiausių Lietuvos kūrėjų taip retai tampa vaikams skirtų spektaklių herojumi? Šią, regis, dar menkai išnaudotą erdvę ryžosi papildyti vaikų ir jaunimo auditorijai kuriančio teatro „No Shoes“ režisierė Ieva Jackevičiūtė, pakvietusi 10–14 metų žiūrovus į spektaklį mielu pavadinimu „Kastukas“.
Spektaklio „Kastukas“ kūrėjai pasirenka lengvą ir žaismingą būdą supažindinti jaunuosius žiūrovus su Čiurlioniu, daugiau dėmesio skirdami kūrybos procesui, vaizduotei ir aktorių santykiams nei istorinei asmenybei. Kūrybinės komandos pasirinkta prieiga – ne sausi faktai, o neužbaigtõs Čiurlionio operos „Jūratė“ repeticijos. Pažintimi su Čiurlioniu ir repeticijų procesu spektaklis kartu pasakoja apie draugystę ir meilę. Tiesa, pats kompozitorius čia dažnai lieka tarsi „tarp eilučių“ – spektaklio ašimi tampa repeticijų procesas, aktorių bendravimas su publika ir vos keletas faktinių nuorodų bei ištraukų iš Čiurlionio ir Sofijos laiškų.
Tokia strategija leidžia spektakliui lengvai ir žaismingai kalbėti su jaunaisiais žiūrovais, tačiau kartu kelia klausimą, ar pats Čiurlionis šiame pasakojime netampa tik pretekstu teatriniam žaidimui. Repeticijoje dalyvauja jaunas Čiurlionis, draugų vadinamas Kastuku, jo mylimoji Sofija ir geriausias draugas Eugenijus; operoje – Kastytis, Jūratė ir Perkūnas. Veikėjai vaizduojami kaip paaugliai, iš istorinių šaltinių bandantys atkurti neužbaigtą kūrinį, – būtent čia prasideda pokalbiai apie tikrus Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos faktus. Kodėl aktoriai renkasi jaunatviškus šių istorinių asmenybių portretus, lieka kiek neaišku – galbūt siekiama atpažįstamumo, galbūt paprasčiausiai įsimenamumo.
Vis dėlto veikėjai greitai pelno žiūrovų simpatijas. Raimondas Klezys kuria nuolat tarp kaprizingų draugų tarpininkaujantį, visiems gero linkintį Kastuką. Kristina Marija Kulinič įtikinamai įkūnija aikštingąją Sofiją, o Andrius Mockus – stipraus ego ir charakterio nestokojantį Eugenijų – draugą, kuris iki Sofijos, matyt, Kastuko gyvenime buvo „numeris vienas“, o dabar jau yra tik „numeris du“. Juk kur du, ten trečias dažnai lieka nereikalingas. Ši santykių trikampio schema leidžia jaunam žiūrovui lengvai atpažinti pavydą, konkurenciją ir draugystės trapumą. Tačiau tiek ši aktorių trijulė, tiek santykiai tarp veikėjų ir jų mezgamas ryšys su publika ima priminti kitą teatro „No Shoes“ spektaklį – „Pasistengiau“. Šis panašumas leidžia įžvelgti tam tikrą kūrybinę strategiją, kurią teatras sėkmingai taiko kalbėdamas su jaunąja auditorija. Atrodo, kad teatras atrado veiksmingą dramaturginį rėmelį kalbėti su jaunimu, tačiau tai, kas tiko pasakojant apie disleksiją, nebe taip gerai veikia bandant supažindinti žiūrovus su Čiurlioniu. Dažnai kalbant apie teatrą vaikams ir jaunimui pabrėžiamas šios auditorijos jautrumas temai, todėl universali kelioms skirtingoms istorijoms taikoma formulė šįkart tampa ne visai pagrįsta.
Svarbus spektaklio kūrėjų pasirinkimas – siekis sušiuolaikinti Čiurlionį. Tai sufleruoja jau spektaklio pavadinimas, o scenoje šis principas atsiskleidžia per veikėjų pravardes, jų gaivališką energiją ir jaunimui būdingos šnekamosios kalbos intarpus. Kaip ir daugelyje vaikams skirtų spektaklių, čia taip pat trumpam įsižiebia žiūrovų salės šviesos: publika kviečiama kartu su aktoriais kartoti skiemenis ir judesius, taip įsitraukti į muzikinį veiksmą. Ši scena paremta liaudies daina, kuri pirma buvo harmonizuota paties Čiurlionio, o vėliau dar kartą savitai interpretuojama spektaklio kompozitoriaus Mato Saladžiaus. Vis dėlto, šie istoriniais šaltiniais paremti intarpai apie Čiurlionį mažai kuo skiriasi nuo suaugusiesiems skirtų pasakojimų, todėl jaunesniems žiūrovams jie gali atrodyti pernelyg sudėtingi.
Kita vertus, daugelyje pernai pasirodžiusių kūrinių apie didįjį klasiką dominuoja beribės fantazijos ir neišsenkamo kūrybinio potencialo motyvai. „Kastuke“ ši kryptis taip pat juntama, tačiau spektaklis neretai nuslysta į paprastinimus. Dėl to menininko asmenybė teatrinio žaidimo forma taip ir neatsiskleidžia giliau, o laiškų Sofijai intarpai bei kiti istoriniais faktais grįsti epizodai primena edukacinio vaizdinio turinio, skirto mokykloms, klišes. Net ir dinamiškame spektaklio veiksme šios vietos atrodo gana atpažįstamai ir sunkiai išvengia deklaratyvaus ir jau pabodusio mokyklinio pasakojimo tono.
Tokiam teatriniam žaidimui tampa itin svarbi ir sceninė erdvė, kuri leidžia aktoriams greitai kurti ir keisti pasaulius. Scenografė Indrė Pačėsaitė apsieina vos keliomis detalėmis, tačiau kiekviena jų daugiafunkcė ir pasirengusi sceniniam išbandymui. K raidės formos kėdė, popieriaus rulonai, ekranas projekcijoms, ritinys, išsiskleidžiantis į didžiulę pianino klaviatūrą, nedidelis Jūratės ir Kastyčio pilies maketas – iš šių elementų kuriama operos repeticijos erdvė. Scenografija čia tampa savotiška žaidimų aikštele: paprastas popierius virsta instrumentu, o kasdieniai daiktai – visu tuo, ką tik leidžia vaizduotė. Tokia transformuojama sceninė erdvė ypač tinka jaunajai auditorijai, kuriai kūrimo ir žaidimo procesas dažnai būna įdomesnis už galutinį rezultatą. Tai yra viena subtiliausių spektaklio žinučių: kūryba prasideda ten, kur atsiveria vaizduotė.
„Kastukas“ drąsiai bando priartinti Čiurlionį prie jaunų žiūrovų, tačiau spektaklis labiau veikia kaip teatrinis žaidimas apie kūrybą nei kaip gilesnė pažintis su dailininko ir kompozitoriaus asmenybe. Vis dėlto bandymas kalbėti apie Čiurlionį vaikams skirtame teatre jau yra reikšmingas žingsnis – galbūt atversiantis kelią būsimoms drąsesnėms šios temos interpretacijoms.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
