Kai gyvenimas yra gaidys

Aistė Šivytė 2026-02-15 7md.lt, 2026-02-06
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, Hedwig - Dominykas Vaitiekūnas; režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, Hedwig - Dominykas Vaitiekūnas; režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka

aA

Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu. Dar vienas scenos veidrodis – kiek netipinės ir iš pirmo žvilgsnio visiškai mums neartimos veikėjos Hedwig istorija, kurią „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje įkurdino režisierius Augustas Gornatkevičius.

Pasak amerikiečių istorikės profesorės Susan Stryker, 2000 metai žymi ypatingą proveržį translyčių žmonių bendruomenėje: 7-ajame dešimtmetyje translyčiai nebuvo įtraukti į LGBT trumpinį ir buvo skaudžiai puldinėjami bendruomenės, kuri dabar, savaime suprantama, yra kaip sava – naujo tūkstantmečio pradžioje pradėjo rastis įvairių medijų kūriniai, reprezentuojantys trans asmenis ir jų gyvenimą. 2000-aisiais pasirodė tokie trans bendruomenėje kulto klasika laikomi kūriniai kaip Kimberly Peirce filmas „Vaikinai neverkia“, Duncano Tuckerio „Transamerika“, Neilo Jordano „Pusryčiai Plutone“, taip pat miuziklas ir Johno Camerono Mitchello filmas „Hedwig and the angry inch“.

Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka

„Hedwig and the angry inch“ – apie translytę moterį vardu Hedwig ir jos sudėtingą kelią siekiant tapti roko žvaigžde bei surasti tikrąją meilę. Gornatkevičius Hedwig vaidmenį patiki apie savo neheteroseksualumą viešai pasisakiusiam Dominykui Vaitiekūnui, o tai jau puiki pradžia, nes vaidmuo nėra atiduodamas LGBT bendruomenei nepriklausančiam aktoriui. Tad jau vien perskaičius miuziklo kūrybinės grupės sąrašą galima tikėtis autentiškumo ir to, kad heteroseksualūs žmonės neprimes savo pasaulėžiūros queer klasikos kūriniui.

Miuziklas pasakoja apie roko dainininkės Hedwig gyvenimo kalnelius – pabėgimą iš pusiau perskirtos Vokietijos, brokuotą lyties keitimo operaciją, nevykusius santykius su būsima roko žvaigžde Tommy Gnosis, kuri, pasiglemžusi visas kartu parašytas dainas, ją pamirš. Kartu su Vaitiekūno Hedwig ir scenoje veikiančiais muzikantais miuzikle dalyvauja ir Astos Zacharovaitės vaidinamas Hedwig partneris Ytzik. Tiesa, ir tarp jų didžia meile nekvepia – Ytzik ne kartą į Hedwig pusę mesteli necenzūrinį žodį, tad, kaip ir kelionė į roko žvaigždės sostą, meilės reikalai šiame miuzikle nėra išsprendžiami.

Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka

Vaitiekūno Hedwig – nepaneigiamai charizmatiška. Vulgari, pašėlusi, bet charizmatiška. Pasipuošusi medžiaginiais spygliais padabintu kostiumu (scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė), ji flirtuoja su publika, yra dramatiška, sunkiai telpanti savo kūne. Jai nesunku būti dėmesingai ir leistis vedamai rokerės pasakojimo – apie mamą, sekusią androgino mitu paremtą[1] pasaką, apie meilės nuotykį su ją iš Vokietijos išsivežusiu baronu, apie vakarietiškus saldumynus, dainas mažame butuke įkišus galvą į orkaitę ir gyvenimą namelyje ant ratų. Puikiai apgalvota detalė – scenos kampe įrengta švieslentė, rodanti lietuviškas frazes: sutrumpintą dainos mintį, kuri leidžia nepasimesti muzikiniame pasakojime. Hedwig atliepia universalų norą būti kažkuo ir būti mylimam, dainuodama ji mums primena, kad nors gyvenimas yra gaidys, visada yra ko tikėtis ir ko laukti.

Tad nenuostabu matyti ypač šiltą žiūrovų reakciją. Publikoje atpažįstu daug queer žmonių, kartu pastebiu ir daug tokių, kurie su šia bendruomene galbūt mažai ką turi bendro. Tad labai žavu ir šilta matyti, kaip šios dvi pusės tampa viena ir dalinasi juoku, kartu dainuoja, moja rankomis ir kviečia atlikėjus nusilenkti tikrais, o ne suvaidintais plojimais. Tokiais, kokių po spektaklio seniai nėra tekę girdėti.

Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka

„Hedwig and the angry inch“ yra šventė, kviečianti švęsti savitumą ir savo gyvenimą, o Lietuvos kontekste – ir tokio kūrinio atsiradimą scenoje apskritai. Lietuvos scenoje queer tematikos kūrinius vis dar galima skaičiuoti vienos rankos pirštais, tad Hedwig atsiradimas – tikra priežastis džiaugtis. Tuo labiau kad miuziklas tikrai pasisekęs – Vaitiekūnas ir Zacharovaitė yra puikūs sceniniai partneriai, grupė groja trankiai, o monologai tarp dainų šmaikštūs ir įtraukiantys. Telieka viltis, kad publika atras šį darbą ir jis galės ilgai ir laimingai gyvuoti – nes ir Hedwig, ir mes to verti.

Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“, režisierius Augustas Gornatkevičius (2025). M. Aleknos nuotrauka

[1] Androgino mitas pasakoja apie pirmykščius žmones, kurie buvo sujungti po du. Dievai, bijodami jų galios, perskyrė juos pusiau.

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.