Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu. Dar vienas scenos veidrodis – kiek netipinės ir iš pirmo žvilgsnio visiškai mums neartimos veikėjos Hedwig istorija, kurią „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje įkurdino režisierius Augustas Gornatkevičius.
Pasak amerikiečių istorikės profesorės Susan Stryker, 2000 metai žymi ypatingą proveržį translyčių žmonių bendruomenėje: 7-ajame dešimtmetyje translyčiai nebuvo įtraukti į LGBT trumpinį ir buvo skaudžiai puldinėjami bendruomenės, kuri dabar, savaime suprantama, yra kaip sava – naujo tūkstantmečio pradžioje pradėjo rastis įvairių medijų kūriniai, reprezentuojantys trans asmenis ir jų gyvenimą. 2000-aisiais pasirodė tokie trans bendruomenėje kulto klasika laikomi kūriniai kaip Kimberly Peirce filmas „Vaikinai neverkia“, Duncano Tuckerio „Transamerika“, Neilo Jordano „Pusryčiai Plutone“, taip pat miuziklas ir Johno Camerono Mitchello filmas „Hedwig and the angry inch“.
„Hedwig and the angry inch“ – apie translytę moterį vardu Hedwig ir jos sudėtingą kelią siekiant tapti roko žvaigžde bei surasti tikrąją meilę. Gornatkevičius Hedwig vaidmenį patiki apie savo neheteroseksualumą viešai pasisakiusiam Dominykui Vaitiekūnui, o tai jau puiki pradžia, nes vaidmuo nėra atiduodamas LGBT bendruomenei nepriklausančiam aktoriui. Tad jau vien perskaičius miuziklo kūrybinės grupės sąrašą galima tikėtis autentiškumo ir to, kad heteroseksualūs žmonės neprimes savo pasaulėžiūros queer klasikos kūriniui.
Miuziklas pasakoja apie roko dainininkės Hedwig gyvenimo kalnelius – pabėgimą iš pusiau perskirtos Vokietijos, brokuotą lyties keitimo operaciją, nevykusius santykius su būsima roko žvaigžde Tommy Gnosis, kuri, pasiglemžusi visas kartu parašytas dainas, ją pamirš. Kartu su Vaitiekūno Hedwig ir scenoje veikiančiais muzikantais miuzikle dalyvauja ir Astos Zacharovaitės vaidinamas Hedwig partneris Ytzik. Tiesa, ir tarp jų didžia meile nekvepia – Ytzik ne kartą į Hedwig pusę mesteli necenzūrinį žodį, tad, kaip ir kelionė į roko žvaigždės sostą, meilės reikalai šiame miuzikle nėra išsprendžiami.
Vaitiekūno Hedwig – nepaneigiamai charizmatiška. Vulgari, pašėlusi, bet charizmatiška. Pasipuošusi medžiaginiais spygliais padabintu kostiumu (scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė), ji flirtuoja su publika, yra dramatiška, sunkiai telpanti savo kūne. Jai nesunku būti dėmesingai ir leistis vedamai rokerės pasakojimo – apie mamą, sekusią androgino mitu paremtą[1] pasaką, apie meilės nuotykį su ją iš Vokietijos išsivežusiu baronu, apie vakarietiškus saldumynus, dainas mažame butuke įkišus galvą į orkaitę ir gyvenimą namelyje ant ratų. Puikiai apgalvota detalė – scenos kampe įrengta švieslentė, rodanti lietuviškas frazes: sutrumpintą dainos mintį, kuri leidžia nepasimesti muzikiniame pasakojime. Hedwig atliepia universalų norą būti kažkuo ir būti mylimam, dainuodama ji mums primena, kad nors gyvenimas yra gaidys, visada yra ko tikėtis ir ko laukti.
Tad nenuostabu matyti ypač šiltą žiūrovų reakciją. Publikoje atpažįstu daug queer žmonių, kartu pastebiu ir daug tokių, kurie su šia bendruomene galbūt mažai ką turi bendro. Tad labai žavu ir šilta matyti, kaip šios dvi pusės tampa viena ir dalinasi juoku, kartu dainuoja, moja rankomis ir kviečia atlikėjus nusilenkti tikrais, o ne suvaidintais plojimais. Tokiais, kokių po spektaklio seniai nėra tekę girdėti.
„Hedwig and the angry inch“ yra šventė, kviečianti švęsti savitumą ir savo gyvenimą, o Lietuvos kontekste – ir tokio kūrinio atsiradimą scenoje apskritai. Lietuvos scenoje queer tematikos kūrinius vis dar galima skaičiuoti vienos rankos pirštais, tad Hedwig atsiradimas – tikra priežastis džiaugtis. Tuo labiau kad miuziklas tikrai pasisekęs – Vaitiekūnas ir Zacharovaitė yra puikūs sceniniai partneriai, grupė groja trankiai, o monologai tarp dainų šmaikštūs ir įtraukiantys. Telieka viltis, kad publika atras šį darbą ir jis galės ilgai ir laimingai gyvuoti – nes ir Hedwig, ir mes to verti.
[1] Androgino mitas pasakoja apie pirmykščius žmones, kurie buvo sujungti po du. Dievai, bijodami jų galios, perskyrė juos pusiau.
