Draugystė… yra katinas

Gitana Gugevičiūtė 2026-01-30 „Durys“, 2025, Nr. 11
Akimirka iš spektaklio „Dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas“, režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė (Klaipėdos lėlių teatras, 2025). Donato Bielkausko nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas“, režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė (Klaipėdos lėlių teatras, 2025). Donato Bielkausko nuotrauka

aA

Ko tik nepripaišome mūsų laikams – infantilėjimą, paviršutiniškumą, skubrumą, tingumą, „vertybių krizę“… Atrodytų, kad sėkmingai tik žemyn ritamės, bet norisi tikėti, kad ne – juk tebėra atjauta, ramybė, gailestingumas, viltis; yra ir pagarba, ir meilė (nebūtinai kiekvieną aplankanti), ir draugystė, apie kurią senovės graikų filosofas Aristotelis rašė: „Tai – reikalingiausias gyvenime dalykas. Niekas nenorėtų gyventi be draugų, nors ir turėtų visas gėrybes.“ Pastaroji gali užsimegzti ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žmogaus bei, pvz., katino ir trukti ne šiaip kokį dešimtmetį, o daugiau nei 40 metų, kaip kad trunka 1983 m. užgimusi dėdulės Petsono ir katino Finduso draugystė.

Intriguojantis kvietimas

Vaikų literatūros gerbėjai švedų rašytoją ir dailininką Sveną Nordqvistą pažįsta visame pasaulyje – jo knygos apie Petsoną ir Findusą išverstos į daugiau nei 50 kalbų. Lietuvos skaitytojai su šios serijos knygomis pirmą kartą susipažino irgi senokai – prieš 20 metų. Karta, aistringai pamilusi istorijas, kupinas humoro, šmaikščių dialogų, realaus ir fantastinio pasaulio derinių, ryškių detalių ir spalvingų personažų, užaugo ir gausiai iliustruotas knygas jau skaito savo vaikams. O šiemet Klaipėdos lėlių teatro scenoje dienos šviesą išvydo ir lėlių spektaklis „Dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas“ (dramaturgė – Virginija Rimkaitė), įkvėptas S. Nordqvisto knygos „Kaip Findusas, būdamas mažas, ėmė ir prapuolė“. Tai rimta pretenzija ir intriguojantis kvietimas susitikti su numylėtais, „išstudijuotais“ personažais, kurių autoriaus ir dailininko sukurtas įvaizdis toks ryškus, įsimintinas ir „nusistovėjęs“.

Spektaklio režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė nė nebando iliustruoti S. Nordqvisto iliustracijų: ji, „pasitelkdama pirštinines mimikuojančias lėles, siekia atskleisti aktoriaus ir lėlės bendradarbiavimo galimybes, tyrinėti precizišką lėlių animaciją…“ Taigi spektaklyje nesutinkame linksmuolio katinėlio su dryžuotomis kelnėmis, šokinėjančio ant lovos, kvailiojančio su vištomis, bendraujančio su jam vienam pažįstamomis Muklomis (keistais fantastiniais gyvūnėliais), itin mėgstančio švęsti gimtadienį (dėl to jis švenčiamas tris kartus per metus) ir ypatingą blynų tortą, apie kurį Findusas vis dėlto užsimena, bet tik spektaklio pabaigoje.

Akimirka iš spektaklio „Dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas“, režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė (Klaipėdos lėlių teatras, 2025). Donato Bielkausko nuotrauka

Visko daug

Apskritai Finduso žaismingas kitoniškumas ir unikalumas neatsiskleidžia – tai tiesiog mielas, jaukus, švelnus kailiniuotas padaras, iš pradžių nedrąsiai slėpęsis kartoninėje dėžėje nuo žirnelių, žaidęs su Petsono pirštu, meiliai glaustęsis, netikėtai pradingęs ir galų gale visų imtas ieškoti.

Tų „visų“ spektaklyje ne taip ir mažai: kaimynas Gustavsonas (kaip pajuokavo šalia sėdėjęs žiūrovas, „kalbantis kumštis“), jo šuo ir karvė, panaši į lamą; ponios Peterson ir Anderson, vis lankančios vienišą ūkininką ir akivaizdžiai demonstruojančios jam savo simpatiją; pulkelis vištų ir gaidys Karuzo; paršė ir keisti padarėliai – Muklos (ar tiesiog įkyrios mintys?)… Aktoriai lėlininkai – Renata Kutaitė-Raudonienė, Monika Mikalauskaitė-Baužienė, Vytautas Kairys, Kęstutis Bručkus – subtiliai bendradarbiaudami, animuoja kailiniuotus, skrybėliuotus personažus, tarsi kovojančius dėl svarbiausio vaidmens statuso spektaklyje. Visko daug: įsimylėjusių vištų dialogai (ir dainos), karvės „akrobatės“ choreografijos numeris ir gaidžio Karuzo solo, viską iš Petsono besiskolinantis Gustavsonas (akimirką net atrodė, kad tai būtent jis galėjo „pasiskolinti“ ir pamiršti grąžinti Findusą), sapno žuvis (galbūt lydeka, pagauta Petsono?)… Spektaklyje daugiau žodžiais nei veiksmu pranešama, kad Findusas dingo, kad Petsonas dėl to „kaip nesavas“. O kai galų gale katinas atsiranda, lieka neaišku, kodėl ir kaip jis išvis atsidūrė šulinyje. Pabaigos „neišriša“ net ir žodžiai.

Akimirka iš spektaklio „Dėdulė Petsonas ir jo katinas Findusas“, režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė (Klaipėdos lėlių teatras, 2025). Donato Bielkausko nuotrauka

Subtiliai ir nuoširdžiai

Knygų dėdulė Petsonas yra pagyvenęs ūkininkas, auginantis pulkelį vištų ir daržoves, nelabai kalbus ir vertinantis tylą, mėgstantis žvejoti ir meistrauti savo dirbtuvėje. Tas knygų Petsonas gyvena ramiai, o atsiradus Findusui – tikrai nenuobodžiai, savuosius pomėgius dalindamasis su katinu.

Spektaklio Petsonas (aktorius lėlininkas V. Kairys) irgi turi rusvą skrybėlę dideliais bryliais, bet šiaip jau yra sėslus pasakorius, linkstąs į prasmingesnius pokalbius (su vištomis juk rimtų dalykų neaptarsi!), grojantis gitara ir dainuojantis ilgesingas dainas. Nuo spektaklio pradžios iki momento, kai scenoje pasirodo Findusas, Petsonas nepasikeičia. Ir vėliau didesnių pokyčių nematyti. Nors spektaklio anonse rašoma: „Kai jo namuose ir gyvenime atsiranda katinas Findusas, viskas apsiverčia aukštyn kojomis – į Petsono širdį ateina laimė ir pilnatvė.“ Petsono draugystės Findusui apraiškos mažumėlę drovios ir santūrios – perversmas tikrai neįvyksta (ramus vyras netampa nei energingesnis, nei azartiškesnis, nei judresnis), bet aktoriaus skleidžiamas subtilumas ir nuoširdumas – įtaigūs. Nors bendrystės su artimiausiais kaimynais Petsonas šalinasi ir juos į pagalbą pasikviečia tik tuomet, kai įsitikina, kad vienas savo brangaus draugo nesuras, vienišiaus vienatvė nėra atšiauri, greičiau jauki ir šilta. Dar šiltesnis ir jaukesnis buvimas tampa tada, kai atsiranda trūkstama gyvenimo dalis – katinas, t. y. draugas, kuriam tinka ir Petsono „netvarkinga tvarka“, ir nepriklausomybė, ir atsiribojimas.

Gaila, kad šias charakterio ir veiksmo subtilybes labiau perduoda skaitytų istorijų impulsai nei pats spektaklis – plastiškas, muzikalus, kartais „koketiškas“, bet gana monotoniškas ir ištęstas. Žinia, siunčiama adresatui, pasimeta, nes ir pats adresatas kartais nebeaiškus: žaidybiškumas ir kvailiojimas – vaikams, Gustavsono ir vištų „juokeliai“ – tėvams, judesių ir vaizdų choreografija – menui. Bet kokiu atveju, spektaklis įkvepia atsiversti S. Nordqvisto knygas ir panirti į jų spalvingą pasaulį.

„Durys“

recenzijos
  • Jokios tragedijos

    Pamatinėmis žmogaus-žmogiškumo temomis kalbantis choreografas ir jo kūrinys šiandien žvelgia į pasikeitusį pasaulį, kuriame, pradedu abejoti, ar dar liko vietos jauduliui dėl žmogiškumo, juolab jo likučių suvokimo tragedijai.

  • Tai vyksta ne su jumis. Bet tai vyksta dabar

    „Mergaitės ir berniukai“ Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje veikia pasitikint žiūrovu. Tai spektaklis, kuris nepaaiškina ir nepalengvina, bet leidžia išbūti pasakojime iki galo – net tada, kai norisi nusukti žvilgsnį.

  • Kartu ieškoti atsakymų

    „Kokia moters vertė be vaidmens?“ – tai vienas paskutinių soprano Ritos Petrauskaitės užduotų klausimų monooperoje „Prima Donna“. <...> Tačiau galiausiai kyla klausimas: o kas esu aš? Solistės atsakymą išgirdome.

  • „Lietuviškos Vėlinės“ – kaip atšaukti užkeikimą

    Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu.

  • Efemeriška antikos impresija

    Įžengę į kalėjimo koridorius atsiduriame tarytum mistinio antikinio banginio pilve – erdvė pilna sceninių dūmų, šalto apšvietimo, nepertraukiamo garsinio fono, koridorių su aukštyn vedančiais laiptais.

  • Šešėliai ir vaiduokliai

    Čia esame kviečiami klaidžioti jausmuose ir prisiminimuose, pabūti su tais, kurių skausmas sukūrė mūsų istoriją ir kurs ateitį, bent trumpam pasiduoti apleisto pasaulio, pastato, žmogaus melancholijai.

  • Artaud be pauzių

    Žygimantas Kudirka spektaklyje „50 būdų sugriauti iliuziją“ pasitelkia Antonino Artaud idėjas kaip filtrą, per kurį tarsi mėgina apmąstyti rudenį vykusias kultūros politikos aktualijas, kultūros ir paties teatro reikšmę šiandien.

  • Tarp ritualo ir skandalo

    Žiūrint „Lietuviškas Vėlines“ gana greitai susidaro įspūdis, kad emocinį ryšį režisierius kviečia jausti <...> su nacionaliniais simboliais ir XX a. Lietuvos istorija. Bet tai pasiūlęs vos per kelias minutes siūlymą atsiima ir vietoj ryšio įteikia provokaciją.