2019 m. Šeiko šokio teatro trupė kartu su Klaipėdos violončelių kvartetu pristatė įsimintiną šiuolaikinio šokio ir klasikinės muzikos spektaklį „Bolero – Extended“. Juoduose kubuose įsitaisę šokėjai atliko laužytas, pasikartojančias judesių sekas, muzikantams virš jų grojant Maurice’o Ravelio muziką. Tuo metu šis darbas atrodė kaip atviras ir smalsus bandymas ieškoti muzikos ir judesio sinergijos, nebijant rizikuoti formos grynumu. Šio kūrinio choreografas danų menininkas Palle Granhøjus neseniai Lietuvoje pristatė ir naujausią savo darbą – „Tai ne Romeo ir Džuljeta“. Mažiau su jo kūryba susipažinusiam žiūrovui toks pasirinkimas galėtų pasirodyti netikėtas, tačiau Granhøjaus repertuare jau yra tokie darbai kaip „Tai ne Gulbių ežeras“, tad akivaizdu, jog klasikos dekonstrukciją jis laiko nuosekliu kūrybiniu metodu, o ne atsitiktiniu atspirties tašku.
Nors „Romeo ir Džuljeta“ Lietuvos teatro ir šokio scenoje nėra pernelyg dažnai statoma (galbūt ir dėl to, kad užtektinai turime savų nelaimingų įsimylėjėlių – Jūratę ir Kastytį, Augustą ir Barborą, Žilviną ir Eglę), šios istorijos siužetą daugelis žinome kone mintinai. Tačiau gerokai rečiau susimąstome apie muzikinius naratyvus, kuriuos ši drama įkvėpė. Būtent su šia spraga Granhøjus ir žaidžia savo interpretacijoje, leisdamas muzikai tapti dramaturginiu varikliu. Ne mažiau svarbus ir choreografo santykis su kūnu: po ankstesnio spektaklio „An Eve and an Adam“ jo susidomėjimas nuogo kūno išraiška tęsiasi ir šiame kūrinyje. Vos prasidėjus spektakliui, iš vienų kulisų į kitus perbėga pusnuogiai Romeo ir Džuljeta, rankose nešdamiesi drabužius, kuriuos per kelis ratus pamažu apsivelka. Šis epizodas pasižymi ryškia kinematografine energija ir veikia kaip stiprus įvadinis gestas – jis iškart pagauna žiūrovo dėmesį, tarsi trumpas, intensyvus filmo treileris, užduodantis viso spektaklio toną. „Tai ne Romeo ir Džuljetos“ veikėjai apnuoginami ne dėl provokacijos, o siekiant atverti retai nagrinėjamą aistringos meilės perspektyvą, atitrauktą nuo romantizuoto pasakojimo ir priartintą prie fizinio, pažeidžiamo buvimo, siūlant pažvelgti į klasikinę istoriją kaip į kūnišką, prieštaringą ir laikui nepavaldų pasakojimą.
Šis choreografo sprendimas pasiteisina dėl išplėtotos dramaturginės struktūros: scenoje veikia ne vienas, o trys Romeo ir Džuljetos duetai – jauniausias ir keli brandesni, tarsi atstovaujantys skirtingiems meilės patirties tarpsniams. Ši idėja nuosekliai susisieja ir su muzikinių kūrinių pasirinkimu. Spektaklyje skamba ištraukos iš ankstyvosios XIX a. Charles’io Gounod operos partitūros, taip pat iš dviejų brandesnių XX a. interpretacijų – Sergejaus Prokofjevo klasikinio baleto muzikos ir Henry Mancini melodijos, sukurtos Franco Zeffirelli filmui „Romeo ir Džuljeta“. Tokia muzikinė įvairovė leidžia choreografijai judėti per skirtingus istorinius sluoksnius, meilę traktuojant ne kaip vienkartinį išgyvenimą, o kaip laike kintančią patirtį.
Scenoje muziką gyvai atlieka vienas iš Romeo ir Džuljetos duetų – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas. Jų buvimas iš pradžių atrodo esminis ir nepertraukiamas: ankstyvojoje spektaklio scenoje jų ryšys vizualizuojamas itin tiesiogiai, muzikantams grojant susipynus kūnais, gulint ant grindų. Vis dėlto vėliau jų vaidmuo pamažu traukiasi į antrą planą – jie vis dažniau tampa stebėtojais, įsitaisiusiais scenos šonuose. Tačiau stebėtojo pozicija čia nėra priskiriama vien muzikantams. Tam tikrais momentais stebėtojais tampa ir patys šokėjai. Pavyzdžiui, Pinigio ir Jurgaičio pas de deux metu arierscenoje ilsisi Džuljetos, žiūrėdamos į šokančius vyrus. Taip spektaklyje išryškėja dar vienas svarbus, šiuolaikinės realybės perspektyvą pagilinantis įsimylėjimo aspektas, išreiškiamas nuolatiniu žvilgsniu, stebėjimu ir vertinimu, kuris tampa ne mažiau reikšmingas nei fizinis artumas.
Kitus duetus sudaro Marius Pinigis ir graikų kilmės šokėja Sofia Pintzou bei Dominyka Markevičiūtė-Jurgaitienė ir Povilas Jurgaitis. Pintzou ir Jurgaitis šiame spektaklyje kuria itin teatrališkus vaidmenis, kurių pagrindu formuojasi dramatiška kūrinio atmosfera. O nusipelnę Lietuvos šokėjai Markevičiūtė-Jurgaitienė ir Pinigis demonstruoja išskirtinę plastiką bei techninį judesių tikslumą, suteikiantį choreografijai aiškią struktūrą. Šie trys duetai spektaklyje veikia ne izoliuotai: kartais scenoje susitinka visi šeši atlikėjai, kurdami daugiasluoksnę kompoziciją. Bene įdomiausi epizodai gimsta tuomet, kai duetus sudaro dvi Džuljetos ar du Romeo. Tokie susitikimai peržengia konkretaus siužeto ribas ir išardo įprastą poros struktūrą. Meilės istorijos „padauginimas“ čia nevirsta „Romeo ir Džuljetos“ tęsiniu, bet veikiau reveransu meilei iš pirmo žvilgsnio, kaip amžiaus ar patirties nevaržomai būsenai, galinčiai užklupti bet kuriame gyvenimo etape.
Spektaklio pabaigoje ima ryškėti, kad „Romeo ir Džuljeta“ Granhøjui nėra tik įkvėpimo šaltinis ar pretekstas imtis naujos interpretacijos. Ši istorija čia tampa kūrybiniu karkasu, kurio ribose choreografas leidžia skleistis šiuolaikinės meilės patirčiai. Klasikinis pasakojimas nėra nei atkuriamas, nei paneigiamas – jis tarsi perrašomas fizine kalba, išskaidomas į žvilgsnius, prisilietimus ir tylą. Meilė čia nebe herojiška ir nebe lemtinga, o nuolat stebima, vertinama, trapiai balansuojanti tarp noro atsiverti ir baimės būti matomam. Kanoninis kūrinio siužetas spektaklyje nuolat juntamas kaip fonas, tačiau kartu jis suteikia spektakliui aiškų svorio centrą. Šioje gerai pažįstamoje istorijoje Granhøjus geba išryškinti tai, kas šiandien skaudžiausia: artumo stoką, kūnišką pažeidžiamumą, santykių pavertimą stebėjimo ir vertinimo sritimi. „Tai ne Romeo ir Džuljeta“ – ne bandymas sukurti dar vieną meilės mitą, o lėtas, atidus žvilgsnis į tai, kaip sena istorija vis dar rezonuoja su mūsų patirtimis, nors šiandien jos įgauna visai kitus, nuo romantikos nutolusius pavidalus.
