Iškuitus bet kurią statistiką, tiesa yra aiški – labiausiai tikėtina, kad per savo gyvenimą smurtą ar net smurtinę mirtį moteris patirs nuo savo antrosios pusės. Tokios nelaimės poroje – žiauri, arši ir netikėta gyvenimo realybė. Į vienos tokios poros gyvenimą žvelgia latvių režisierė Diāna Kaijaka, Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristačiusi premjerą „Mergaitės ir berniukai“.
Monospektaklis „Mergaitės ir berniukai“ prasideda kaip pernelyg amerikietiško kirpimo stand-upʼas – prieš mus stovinti Ji (aktorė Goda Piktytė) laisvai ir be užuolankų, nevengdama nei necenzūrinių žodžių, nei tabu temų pasakoja apie savo pasiutusius jaunystės ir bekryptiškumo metus: vakarėliai, gėdingi ir lengvai šlykštūs sekso nuotykiai, alkoholis, narkotikai. Viską pakeičia oro uoste sutiktas nepažįstamasis, žavingai pastatęs į vietą dvi užlįsti eilėje norėjusias manekenes, ir tuo sužavėjęs Ją. Jis yra išvaizdus, palaiko Jos ambicijas, šmaikštus – tobulas vyras, Jos gyvenime atsiradęs tada, kai jo labiausiai reikėjo.
Keista girdėti, bet toks vulgarus „komedijos“ kratinys žiūrovams ypač patinka – salėje nerimsta juokas, į pasakojamus nuotykius reaguojama ypač audringai tiek juoku, tiek išsprogstančiais tarpusavio komentarų spiečiais. Tuo metu žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, moters stand-upʼas atrodo toks amerikietiškas, tarsi atplaukęs iš bulvarinės romantinės komedijos, kad vietomis išgirdus lietuvišką vietovardį nejučia nustembi, kad kalba eina apie mus ir įvykiai klostosi būtent Lietuvoje. Tenka pripažinti, kad britų dramaturgo Denniso Kellyʼio pjesė scenoje pilnai neišsipildo, neatitinka mūsų gyvenimo ir leksikos pulso, kiek pritrūksta jos paruošimo lietuviškai auditorijai.
Vis tik galima pagirti aktorę – Goda Piktytė charizmatiška, laisvai jaučiasi scenoje, net kai į ją vienintelę, apskritoje tarytum didinamasis stiklas aikštelėje, krypsta per šimto žiūrovų akys. Piktytė kalba laisvai, patraukliai, valiūkiškai, tikrai gali patikėti, kad visus šiuos nuotykius, kurie kartais priverčia juoktis per šleikštulį, ji patyrė pati ir kad tikrai turėjo tokią „nurautą“ jaunystę – jos kūne, kalboje ir gestuose vis dar esti to jaunatviško patrakėliškumo, kuris gyvoje asmenybėje niekados nenunyksta. Kai aktorė ima pasakoti apie savo darbo pradžią kino studijoje ir į sėkmę vedančias ambicijas, beveik jauti, kad tokį žmogaus tipažą pažįsti realiame gyvenime.
Vis dėlto monospektaklis tik apsimeta komedija, juoku vilioja žiūrovą atsiverti ir priimti Ją, kol istorijos koloritas ima temti. Žavusis nepažįstamasis tampa žaviuoju partneriu, pildosi darbinės svajonės, džiaugiamasi tarpusavio palaikymu ir staiga... styga nutrūksta. Namuose, kuriuose jau auga du vaikai, partneris vėl tampa nepažįstamuoju – visą dieną žaidžia kompiuteriu, valgo šlamštmaistį, tačiau kartu eidamas iš namų perdėtai puošiasi, kol Jai vargiai prataria bent vieną žodį. Ji reikalauja ir negauna skyrybų, santykiai tampa narvu, kol galiausiai lieka tik viena išeitis – susirinkti daiktus ir bėgti iš namų į laisvę, persmelktą nejaukia tyla, sklindančia iš partnerio pusės.
„Mergaitės ir berniukai“ yra savita nelaimės anatomija – spektaklis, kuris klausia: kaip galima pastebėti artėjančią katastrofą? Tačiau atsakymas yra niūrus: Jos pasakojimas apie tai, kaip naujuose namuose pasirodo buvęs partneris ir, išprašęs auklę lauk, peiliu subado nuosavus vaikus, – po keturių mėnesių ramaus gyvenimo toks situacijos posūkis atrodo visiškai netikėtas, lyg perkūnas iš giedro dangaus, priverčia nutilti ir susimąstyti – kodėl viskas taip staiga pakrypo tokia katastrofiška linkme. Tarsi nebuvo jokių ženklų, tarsi negalima atrasti jokių įtarimų, kad taip nutiks, tarsi toks brutalus nusikaltimas negalėjo užgimti vien tik iš niūrios partnerio tylos.
„Mergaitės ir berniukai“ – tai gyvenimiškas pasakojimas apie žmogaus nuopuolius, pakilimus ir netikėtas katastrofas, kurių nelinkėtume nė didžiausiam priešui. Nors pjesei koją pakiša britų dramaturgo braižas bei taip ir nepasiekiamas jausmas, kad pasakojama istorija galėtų vykti Lietuvoje, aktorė puikiai atskleidžia savo kuriamą veikėją ir sugeba išnešti ant savo pečių monospektaklio naštą.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
