Vilnius iš esmės poetiškas miestas. Ar tai būtų siaurų gatvelių jaukumas, ar žymių šį miestą apdainavusių poetų eilės – Vilnius ir poezija dera kaip rudenėjantis oras ir puodelis arbatos. Miestui legenda ir savitas identitetas ypač svarbu, tačiau neretai ir ydinga – norint išlaikyti tradicijas, kažkas nuolat turi likti už borto. Dažnai tokiu atpirkimo ožiu tampa pastaraisiais metais šalyje vis gausesni imigrantai: užsisakant maisto į namus, retai kada pravers lietuvių kalba, o ir įsėdęs į taksi retai išgirsi „laba diena“ be stipraus akcento. Jei apskritai išgirsi. Nesunku pasijusti klaustrofobiškai ir, akimis nulydėjus būrelį nežinomos tautybės maisto kurjerių ant elektrinių dviračių, įtikėti, kad Vilniaus savastis kardinaliai kinta.
Manto Jančiausko kūrinys „Taxi Vilnius“ (projekto vadovė Kristina Werner) kviečia į miestą pažvelgti pro taksi vairuotojo langą. Žiūrovai gali pasirinkti – važiuoti su vairuotoju, kalbančiu angliškai ar rusiškai. Patirties, trunkančios apie gerą valandą, metu su trimis vairuotojais („Taxi Vilniuje“ tenka persėsti į tris skirtingus automobilius) važinėjame rudenėjančio Vilniaus gatvėmis, klausomės poezijos, vairuotojų gimtųjų šalių (mano atveju tai buvo Indija, Nigerija ir Egiptas) dainų.
Tik įsėdus į keleivio vietą nesunku pastebėti, kad taksi vairuotojo profesija – vujaristo svajonė: gali nevaldomai žvelgti į pasaulį, kuris net nesusimąsto pažvelgti į tave. Be menkiausio pašalinio žvilgsnio įvažiuojame į Santuokų rūmų stovėjimo aikštelę, stebime parke besifotografuojančius jaunuosius, per gatvę einančius pėsčiuosius, praeivius, galime sustoti nors ir vidury gatvės, ką ir padarome, ir niekas neatkreipia dėmesio į vieną iš daugybės taksi, zujančių Vilniaus gatvėmis. Tokia buvimo sąlyga išlaisvina – jautiesi kaip dalis konspiratorių grupelės, susėdusios viename taksi automobilyje ir dėl jo nematomumo galinčios žiūrėti į Vilnių, tarytum nusimetantį drabužius.
Tik gavę progą, per dramaturgines kūrinio pertraukas (dramaturgė Kristina Marija Kulinič), klausinėjame vairuotojų apie jų gyvenimą – kodėl jie čia atvyko, kokia kalba buvo daina, ką jie veikia Lietuvoje. Tai daug įdomiau, negu klausytis vairuotojų, šnekančių pagal iš anksto numatytą tekstą. Vairuotojų motyvacija keliauti į Lietuvą paprasta, kasdieniška – savęs paieškos, noras keliauti, noras baigti bakalauro ar magistro studijas. Taip palengva laužiama migracijos stigma – migruoti yra žmogiškas noras, ne vien nelaimės apibrėžta būtinybė. O juk dažniausiai apie migrantus kalbama kaip apie karo pabėgėlius, tarsi tik tokia priežastis gali būti pakankamai gera (ir tai ne visada) palikti savo šalį. Primityviai šnekant, šis kūrinys labai akivaizdžiai parodo, kad migrantai yra tokie patys žmonės kaip ir mes, turintys visas teises keliauti ir egzistuoti ten, kur nori ir kaip nori.
Vienas įdomiausių „Taxi Vilnius“ aspektų – tai, kad Vilniaus kaip romantiško, poetiško miesto vaizdavimas ir migrantų kasdienybės jame temos nesipeša tarpusavyje. Vilniaus legenda nesumenksta, jeigu jį mums aprodo indas ar egiptietis; važiuoti gatvėmis ir žvalgytis į miesto vaizdus netampa mažiau žavu, net jei tuo metu automobilyje skamba muzika iš Nigerijos. Vilnius išlieka Vilniumi, net kai į jį žvelgdamas girdi ilgą monologą apie migranto gyvenimo sunkumus jorubų kalba. Ši patirtis greičiau įpučia miestui dar daugiau gyvybės ir spalvų – tai galimybė suvokti, kokioje unikalioje patirčių įvairovėje tarpstame.
Galiausiai „Taxi Vilnius“ paliečia ir aktyvistinį aspektą – pasak spektaklio kūrėjų, jau greitai iš taksi vairuotojų bus reikalaujama mokėti lietuvių kalbą, kitaip vairuotojai klientų aptarnauti negalės. Važinėjantis po miestą, ši tema subtiliai įaudžiama į kūrinio audinį – vairuotojai bando cituoti lietuviškų eilėraščių nuotrupas, klausinėja, kaip lietuviškai vienas ar kitas žodis, ką reiškia eilėraštyje nugirstas „šalvena“. Pasirodo, neretai tokie eilėraščiai tampa ir lietuvių kalbos mokymo dalimi – migrantai mokomi suprasti žodžius, kurių nesupranta ir dažnas lietuvis.
„Taxi Vilnius“ – unikalus kūrinys ne tik savo forma, bet ir tuo, kad jame puikiai dera labai skirtingos temos: poetiško Vilniaus legenda ir migrantai, ieškantys vietos naujoje šalyje, poezija ir absurdiškas lietuvių kalbos reikalavimas, taikomas taksi vairuotojams. Tai patirtis, kuri leidžia pažvelgti į Vilnių pro lengvai romantizuotus taksi langus, tačiau taip pat kviečia susipažinti su žmonėmis, kurie dėl savo rasės mūsų šalyje dažnai stigmatizuojami ir netoleruojami. Vis dėlto „Taxi Vilnius“ vos per valandą parodo, kad Vilnius turi vietos į jį atvykstantiems: visi gali derėti jo legendoje.
