Neretam jūra turi vienokios ar kitokios svarbos gyvenime. Kai kam tai yra vieta vasaros atostogoms, romantiškiems pasimatymams, kai kam jūra neša prisiminimus apie sužadėtuves ar išbarstytus artimųjų pelenus. Jūra guodžia, gydo, įkvepia. Pirmas žvilgsnis į neaprėpiamą, bangomis ir bangelėmis nusėtą horizontą visada yra ypatingas. Įvairialypė ir permaininga jūra tampa ir Alessandro Baricco istorijos fonu, o ši istorija atgimsta Vilniaus senajame teatre, Jokūbo Brazio spektaklyje „Jūra vandenynas“.
„Jūra vandenynas“ pasakoja apie „Almajerio“ užeigoje apsistojusią grupelę charakteringų veikėjų: dailininkas Plasonas prie jūros atvykęs nutapyti savo gyvenimo paveikslą – jūros peizažą, bet po savęs paliekantis tik takelį baltų drobių (beje, puikiai apgyvendintų teatro antro aukšto fojė improvizuotoje parodoje); mokslininkas Bartelbumas, siekiantis išsiaiškinti, kur yra jūros riba; jūra nuo neištikimybės besigydanti Ana Deveria; krūvą keistų maldų sukūręs Tėvas Pliušas, kuris prie jūros atlydėjo melancholiškąją Elizeviną pagyti nuo mįslingos ligos.
Ko gero ryškiausias šiame pastatyme – dailininkės Karolinos Fiodorovaitės scenografijos sumanymas. Scenoje užeiga tampa monumentaliu, realistišku sanatorijos ar gydyklos muliažu. Visą sceną užpildo bangelėmis ištapytos sienos, dušų zona, apžvalgos bokštelis, čiuožyklų angos, tuščias baseinas, šalia jo – ankšta registratūros būdelė, avanscenoje – seklus baseinas su vandeniu ir vaikišku vandens parko grybuku, o viską vainikuoja kiču garuojantis vitražas su vaivorykšte ir dviem delfinais.
Šioje lengvai ironiškoje erdvėje verda veikėjų kasdienybė: Plasonas isterikuoja dėl savo tapybos darbų, Bartelbumas filosofuoja, Ana Deveria flirtuoja su vyrais, o apatiškoji Elizevina stebi visa tai dažniausiai panirusi priescenyje esančio baseinėlio vandenyje, tarytum būdama arčiau jūros negu gyvenimo.
Kaip dažnai nutinka inscenizuojant romanus, taip ir čia scenoje nelieka poetiško, filosofiško romano teksto, viskas tampa pernelyg buitiška, paprasta. Keista, juk atrodo, kad teatro scenoje yra visos priemonės sukurti kažką lengvai pakylėto nuo realybės. Nekaip nuteikia ir jaunosios režisierių kartos į sceną vėl atneštas įprotis be jokios prasmės rodyti nuogą kūną. „Jūroje vandenyne“ dušinių ir persirengimo kambarių šešėliuose blykčiojantys užpakaliai įneša tik dar daugiau buities į niekaip nuo žemės pakilti nesugebantį kūrinį.
Į sceną žengus Džiugo Grinio Adamsui visa užeigos realybė susijaukia, jūra tampa ne sveikatos ir įkvėpimo užuovėja, o kerštinga ir žiauria stichija. Adamsas pasakoja apie 147 gyvybes pasiglemžusią laivo keleivių gelbėjimo katastrofą, kai plaustas su žmonėmis, pagautas srovės, buvo nuneštas į jūrą. Trumpiausios romane antrosios knygos tekstas visiškai užvaldo spektaklį. Šio veikėjo buvimas atneša sumaištį ne tik į „užeigą“, bet ir į kūrinio struktūrą – darosi nebeaišku, kas vyksta scenoje. Spektakliui besibaigiant, Elizevinai „pagimdžius“ bombą, o po to rodant karo žiaurumų ir jo nualintų valstybių vaizdų projekciją, iš šalia sėdinčios moters išgirstu, kad romanas baigėsi visai ne taip.
Paliekant žiūrovų salę, jau ne pirmą kartą kyla klausimas, kodėl spektaklio tekstas iškelia tikslą ne kuo tiksliau ir aiškiau jį interpretuoti ir atskleisti, o priešingai, tampa tarnu režisieriaus pasaulėžiūrai perteikti. Vis dažniau matant kūrinių, kurie būna „paskerdžiami“ režisieriaus vizijai patenkinti, kyla klausimas – kodėl režisieriai jaučiasi turį teisę pritempti kūrinį prie savo požiūrio: interpretuoti jį žengiant ne kūrinio pateiktu keliu, o taip, kad pakalbėtų apie savo mintis, idėjas, skaudulius, dažnai nė nelabai susijusius su kūrinio tekstu. Dabar gi „Jūra vandenynas“ nuo antros dalies tampa ne poetiška istorija apie užeigoje susidūrusią grupelę nepažįstamųjų, o staiga prie kūrinio pririšama karo metafora.
Baricco „Jūra vandenynas“ – poetiška, lengvu magišku realizmu papildyta istorija apie vienoje užeigoje susirinkusius nepažįstamuosius ir jų santykį su jūra. Brazio „Jūra vandenynas“ – buitiška, aiški šio teksto disekcija, kuria kartais netgi bandoma publiką pajuokinti, prikaišiojus lengvai komedinių intarpų, o spektaklio pabaigoje išvis atitolstama nuo kūrinio teksto. Kaip ir ankstesniame Brazio darbe „Icarus Machine“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2025), vizualumas čia yra stipresnis už gebėjimą valdyti dramaturgiją.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
