Aktoriaus Dominyko Vaitiekūno su didžiule bendrakūrėjų komanda sukurtas muzikinis socialinis projektas „Mes taip nesitarėm“ įgyvendina teatro įtraukties idėją – vienam darbui suburia girdinčiuosius ir kurčiuosius. Spektaklyje žiūrovai kviečiami ne tik atrasti kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų istorijas, bet ir patirti jas kūnu: nusiauti batus, kad geriau jaustųsi garso vibracija, prisipūsti balioną ir laikyti jį delnuose, kad rankas pasiektų virpesiai, dainuoti gestų kalba, įsidėti į ausis kamštukus, kad, nuslopinus aplinkos foną, labiau aktyvuotųsi „girdėjimas kūnu“, apie kurį tiek daug kalbama spektaklyje. „Mes taip nesitarėm“ – jautrus dokumentinis kūrinys, kuriame tikri ne tik pasakojimai, bet ir gyvoji patirtis: vienam iš kurčiųjų, akordeonistui Viliui Glušokui, pamiršus „žodžius“, pats Vaitiekūnas priėjęs mėgina padėti grįžti į vėžes. Tuo metu žiūrovai dainuoja gestais ir taip pat palaiko akordeonistą. Tokios akimirkos – tai erdvė patirti teatrą visų pirma kaip žmogiškumo ir atjautos mokyklą, ir tik tada – kaip meno formą.
Lietuvos scenose pastaraisiais metais vis atsiranda vienas kitas įtrauktį skatinantis projektas. Tiesa, dauguma jų svarbiausia kūrinio ašimi pasirenka pačią negalią, tai yra suburia pasirinktos negalios atstovus į sceną ir kalba apie jų gyvenimą. Tai – vienas iš įtraukties būdų, beje, labai svarbus negalios temai žengiant į scenos teritoriją. Kitas žingsnis būtų įtraukti žmones su negalia į profesionalųjį teatro meną ne akcentuojant jų negalią, o užtikrinant tikrąją įtrauktį – visavertį dalyvavimą meno kūrinyje, nepaisant kūno duotybių ir galimybių. Mene atrasti vietos žmogiškajai įvairovei – štai svarbiausias įtraukties tikslas, vis dėlto sunkiai įgyvendinamas, nes didžiajai daliai asmenų su negalia neprieinamos studijos aukštosiose mokyklose.
„Mes taip nesitarėm“ – tolerantiškos ir įtraukios visuomenės formavimuisi labai svarbus kūrinys. Jame ne tik atskleidžiami kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kasdienybės dėsniai, bet ir įtvirtinama kurčiųjų kultūra bei kalba, pabrėžiant, kad tai – autentiškos, visavertės daugiakultūrio pasaulio dalys. Spektaklyje atveriamas suvokimas, kad gestų kalba yra unikali kūno kalba, neturinti tikslo atkartoti girdintiesiems įprastų tekstų: „Gestų kalbos literatūra – rašytinės formos neturintys meniniai pasakojimai ir poezijos kūriniai, kuriami gestais, plastiškais ir ritmiškais kūno judesiais.“ Kurtieji neverčia tekstų – jie kuria savo kalbą ir daro tai atsietai nuo mums įprastų kalbinių normų. Be galo gražiais pavyzdžiais spektaklyje parodoma, koks skirtumas tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų gestų reikšmės: štai panirę po vandeniu kurtieji kalbasi turiningai, o girdintieji – mosčioja ir skėsčioja, stokodami prasmių. Vis dėlto čia nė viena kalba nemenkinama: štai kurčiasis Arnoldas Matulis deklaruoja, kad lietuvių kalba labai graži, gestų kalba labai graži, o mūsų užduotis – užuot jas maišius, atskirti.
Ypatinga spektaklio scena – pasakojimas apie kurčiojo vaiko auginimą skirtingose, girdinčių ir negirdinčių tėvų, šeimose: pasitelktas vaiko viduje plintančios arba gęstančios šviesos motyvas gražiai ir paprastai nusako, kaip stipriai žmogaus gyvenimą nulemia aplinkinių požiūris ir gebėjimas priimti kitokį. Kurčias vaikas kurčiųjų šeimoje yra stebuklas, girdinčiųjų šeimoje – nelaimė. Nors pateikiama archetipinė istorija apie tai, kaip svarbu gyvenime sutikti panašių į save, spektaklyje ji suskamba įtaigiai ir originaliai, nes pajudina ir pačių žiūrovų vertinimų skalę.
Spektaklyje daug šokio ir dainų (choreografai Agnietė Lisičkinaitė ir Mantas Stabačinskas, muzikos bendraautoriai – Jokūbas Tulaba, Dominykas Vaitiekūnas, Kazimieras Krulikovskis, Paulius Jurjonas, Adas Aužbikavičius). Kurčiųjų gebėjimas šokti, „girdėti“ muziką – itin reikšmingas prasminis spektaklio dėmuo, leidžiantis girdintiems žiūrovams kurtis daugialypį kurčiojo portretą. „Mes paliečiam palangę, kad išgirstume lietų“, – teigia spektaklio kūrėjai, kviesdami nepykti, jei kurčiasis, norėdamas pašaukti žmogų, jį paliečia ranka. Lietimas – tai kvietimas. Jei žmogus klausosi atidžiai, jis klausosi kūnu.
Atskiras balsas spektaklyje suteikiamas neprigirdinčiųjų tapatybei: jų būtis – sunkiai apibrėžiama, ieškanti sau vietos „kažkur per vidurį“. Ar būti per vidurį reiškia būti niekur? – klausia neprigirdintieji Erika Slabadienė, Gabija Varenkevičiūtė, Arnas Dambrauskas. Spektakliui persiritus į antrą pusę, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų visatos problematika gilėja ir sunkėja: pasakojama apie pasauliniu mastu vykdytus gestų kalbos draudimus mokyklose, net ir šiandien egzistuojantį kurčiųjų naikinimą, klausos implantų prievartą ir skatinimą klausytis, o ne kliautis rega ar kūnu. Čia spektaklis leidžia sau žengti dar vieną žingsnį – vienoje scenoje įvyksta ginčas tarp kurčiųjų Arūno Bražinsko ir Arnoldo Matulio, o žiūrovai negauna vertimo. Tai – galimybė susiliesti su kurčiųjų kultūra dar stipriau, kartu leidžiant tiek jiems, tiek mums vertinti ir globoti savus būdus reikštis pasaulyje.
„Mes taip nesitarėm“ – muzikinis kūrinys. Kol, regis, tiktai klausomės dainų, vidun smelkiasi kur kas daugiau nei žinojimas. Teatras suteikia ypatingą erdvę pažinti kitą žmogų, kitą kultūrą: būdamas gyvas menas, besiveriantis prieš žiūrovo akis, jis leidžia susitikti su tais, apie kuriuos kalbama, juos ne tik išvysti, atrasti, bet ir pajusti, suvokti kūnu. „Aš niekad nesvajojau girdėti. Man kurtumas – dovana“, – sako už lietuvės ištekėjusi kroatė Lea Milašauskė. Tai – tiesioginis kvietimas apleisti eiblistines pažiūras, skirstančias visuomenę į galinčius ir negalinčius, ir pasinerti į žmogiškumą per se. Nes žmogiškumas – kur kas daugiau nei gebėjimai: bet kuris žmogus yra įvairialypė, pilna, turininga, neaprėpiamai gausi būtis. O „Mes taip nesitarėm“ – proga tokią būtį suvokti ir įsisąmoninti.
