Išsiristi iš estetinio reiškinio kokono

Greta Vilnelė 2025-10-29 7md.lt, 2025-10-10
Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishyna (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishyna (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Šiuolaikinėje hiperrealybėje, kur viskas jau tarsi matyta, tik atsitiktinumas leidžia menui ne imituoti, o egzistuoti. Susikirtus menui ir tikrovei, atsiranda atsitiktinumo logika, kurios neįmanoma suplanuoti. Tai taip pat aiškus įrodymas, kodėl meno negalima vertinti apsimetant, kad gyvename politinio ar socialinio vakuumo laikais.

Grynų gryniausias atsitiktinumas, kad pačioje šių metų tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pradžioje  kultūros bendruomenė pradėjo maištą, beveik sutapusį su festivalio atidarymu, prieš naujai patvirtintą NA kandidatą į kultūros ministrus – Ignotą Adomavičių. Festivalio šūkis „Teatras yra ginklas“ šiame kontekste įgavo netikėtai tiesioginę prasmę. Kiekvienas festivalio spektaklis tapo šūkiu kultūros atstovų mūšyje už orumą.

Vienas tokių šūkių – lietuviškoje teatro vitrinoje pristatytas Iwano Wyrypajewo ir Mykolos Mishyno spektaklis-patirtis „Mahamaya Electronic Devices“, sukurtas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors įprasta sceną suvokti kaip pakylą, čia ji tampa šviesų kontūrais apibrėžta stačiakampe erdve. Galinę salės sieną dengia tokios pat formos ekranas, kuriame spektaklio metu rodomi dinamiški, abstraktūs, įvairiaspalviai fonai. Scenografės Milos Gogenko architektūrinė vizija kuria įspūdį, kad stebime ne spektaklį teatre, o tiesioginę televizijos laidos transliaciją ar pokalbių šou. Nuo pat pirmųjų minučių akivaizdu, kad žiūrovai kviečiami į netradicinę teatrinę patirtį.

Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishyna (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

Kai scenoje pasirodo keturi Juozo Miltinio teatro trupės aktoriai – Kamilė Galkutė, Mantas Pauliukonis, Urtė Povilauskaitė ir Joris Zaliauskas, prasideda valandos trukmės kolektyvinis monologas. Jį tik retkarčiais pertraukia priminimas, kad klausomės „Mahamaya Electronic Devices“. Aktorių balsai susilieja į vientisą sąmonės srautą, sukuriantį iliuziją, kad girdime vieno žmogaus vidinį monologą. Statišką teksto tėkmę išjudina Marijos Petraitytės sukurti ryškiaspalviai kostiumai, primenantys sportinę aprangą, ir Pauliaus Jakubėno apšvietimas – melsvų bei rausvų atspalvių šviesos lydi aktorius, migruojančius po sceną, sukurdamos vizualinę dinamiką. Nors spektaklis remiasi tekstu ir statiškumu, jis nesiekia užliūliuoti žiūrovo. Atvirkščiai – kartais monotoniškai tekantis tekstas, perskaitomas skirtingų aktorių balsais, įgauna hipnotizuojantį poveikį, verčiantį atkreipti dėmesį ne tik į jo prasmes, bet ir į kalbėjimo ritmą.

Atsispiriant nuo hinduizmo filosofijos, spektaklis siūlo postsekuliarią estetiką – religija čia reprezentuojama ne kaip doktrina, o kaip klausimų sistema. Tai leidžia išvengti pamokslavimo ar ideologinės kontrolės, žiūrovui suteikiama refleksijos platforma. Todėl šis spektaklis, nors ir glaudžiai susijęs su religiniu diskursu, išvengia moralinio spaudimo. Jis leidžia žiūrovui reflektuoti pasaulį ne per institucinio tikėjimo, bet per asmeninę patirtį. Todėl kiekvienas veikėjas kuriamas kaip išskirtinė asmenybė: kiekvienam būdingas savitas stilius, individualus kalbėjimo tempas ir balso tembras. O už jų nugaros ekrane mirga skaitmeninė jūra – elipsės, vingiuotos linijos, kiti geometriniai objektai. Jie primena apie kosmosą, begalybę, kviečia į kolektyvinę meditaciją.

Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishyna (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

Apšvietimas čia taip pat atlieka simbolinį vaidmenį. Aktorių kūnai, gausiai apšviesti, atrodo tarsi apsupti bioenergetinių laukų. Estetiniai efektai tampa ne tik malonumu regai, bet ir kvietimu peržvelgti religijos temą šiuolaikiškai – be dogmų, pasitelkiant technologinį žvilgsnį. Dieviškumo patyrimas šiandien gali įvykti ne tik bažnyčioje ar muziejuje, bet ir skaitmeninės kultūros erdvėje.

Spektaklio kulminacijoje aktoriai ima kelti abejones dėl Dievo egzistavimo. Šis finalinis gestas pabrėžia, kad menas, kaip postsekuliari praktika, ne tik perteikia simbolius, bet ir kviečia į akistatą su nežinomybe, provokuoja tikėjimą ar jo permąstymą.

Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishyna (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

Kai kurie kūriniai sąmoningai atsisako būti susieti su pažįstama interpretacijų schema. Kaip Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ įvaizdina būseną, taip „Mahamaya Electronic Devices“ įgarsina pamatinę žmogaus teisę – būti smalsiam. Pasaulį kasdien patirti iš naujo. Nesilaikyti arogantiškos pozicijos, kad ateis laikas, kai viskas bus suprasta. Vien savo forma spektaklis tampa protestu prieš konservatyvų mąstymą, prieš meninį ir socialinį sąstingį.

„Mahamaya Electronic Devices“ liudija, kaip net abstraktus menas neišvengiamai įtraukiamas į politinių aktualijų verpetą. Matomas aktualaus politinio fono akivaizdoje, jis peržengia estetinės patirties ribas ir tampa aktyvios pilietinės pozicijos įvaizdžiu. Kartu tai ir pažadas, kad po lemtingų šio rugsėjo įvykių nė vienas spektaklis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau.

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.