Šiuolaikinėje hiperrealybėje, kur viskas jau tarsi matyta, tik atsitiktinumas leidžia menui ne imituoti, o egzistuoti. Susikirtus menui ir tikrovei, atsiranda atsitiktinumo logika, kurios neįmanoma suplanuoti. Tai taip pat aiškus įrodymas, kodėl meno negalima vertinti apsimetant, kad gyvename politinio ar socialinio vakuumo laikais.
Grynų gryniausias atsitiktinumas, kad pačioje šių metų tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pradžioje kultūros bendruomenė pradėjo maištą, beveik sutapusį su festivalio atidarymu, prieš naujai patvirtintą NA kandidatą į kultūros ministrus – Ignotą Adomavičių. Festivalio šūkis „Teatras yra ginklas“ šiame kontekste įgavo netikėtai tiesioginę prasmę. Kiekvienas festivalio spektaklis tapo šūkiu kultūros atstovų mūšyje už orumą.
Vienas tokių šūkių – lietuviškoje teatro vitrinoje pristatytas Iwano Wyrypajewo ir Mykolos Mishyno spektaklis-patirtis „Mahamaya Electronic Devices“, sukurtas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors įprasta sceną suvokti kaip pakylą, čia ji tampa šviesų kontūrais apibrėžta stačiakampe erdve. Galinę salės sieną dengia tokios pat formos ekranas, kuriame spektaklio metu rodomi dinamiški, abstraktūs, įvairiaspalviai fonai. Scenografės Milos Gogenko architektūrinė vizija kuria įspūdį, kad stebime ne spektaklį teatre, o tiesioginę televizijos laidos transliaciją ar pokalbių šou. Nuo pat pirmųjų minučių akivaizdu, kad žiūrovai kviečiami į netradicinę teatrinę patirtį.
Kai scenoje pasirodo keturi Juozo Miltinio teatro trupės aktoriai – Kamilė Galkutė, Mantas Pauliukonis, Urtė Povilauskaitė ir Joris Zaliauskas, prasideda valandos trukmės kolektyvinis monologas. Jį tik retkarčiais pertraukia priminimas, kad klausomės „Mahamaya Electronic Devices“. Aktorių balsai susilieja į vientisą sąmonės srautą, sukuriantį iliuziją, kad girdime vieno žmogaus vidinį monologą. Statišką teksto tėkmę išjudina Marijos Petraitytės sukurti ryškiaspalviai kostiumai, primenantys sportinę aprangą, ir Pauliaus Jakubėno apšvietimas – melsvų bei rausvų atspalvių šviesos lydi aktorius, migruojančius po sceną, sukurdamos vizualinę dinamiką. Nors spektaklis remiasi tekstu ir statiškumu, jis nesiekia užliūliuoti žiūrovo. Atvirkščiai – kartais monotoniškai tekantis tekstas, perskaitomas skirtingų aktorių balsais, įgauna hipnotizuojantį poveikį, verčiantį atkreipti dėmesį ne tik į jo prasmes, bet ir į kalbėjimo ritmą.
Atsispiriant nuo hinduizmo filosofijos, spektaklis siūlo postsekuliarią estetiką – religija čia reprezentuojama ne kaip doktrina, o kaip klausimų sistema. Tai leidžia išvengti pamokslavimo ar ideologinės kontrolės, žiūrovui suteikiama refleksijos platforma. Todėl šis spektaklis, nors ir glaudžiai susijęs su religiniu diskursu, išvengia moralinio spaudimo. Jis leidžia žiūrovui reflektuoti pasaulį ne per institucinio tikėjimo, bet per asmeninę patirtį. Todėl kiekvienas veikėjas kuriamas kaip išskirtinė asmenybė: kiekvienam būdingas savitas stilius, individualus kalbėjimo tempas ir balso tembras. O už jų nugaros ekrane mirga skaitmeninė jūra – elipsės, vingiuotos linijos, kiti geometriniai objektai. Jie primena apie kosmosą, begalybę, kviečia į kolektyvinę meditaciją.
Apšvietimas čia taip pat atlieka simbolinį vaidmenį. Aktorių kūnai, gausiai apšviesti, atrodo tarsi apsupti bioenergetinių laukų. Estetiniai efektai tampa ne tik malonumu regai, bet ir kvietimu peržvelgti religijos temą šiuolaikiškai – be dogmų, pasitelkiant technologinį žvilgsnį. Dieviškumo patyrimas šiandien gali įvykti ne tik bažnyčioje ar muziejuje, bet ir skaitmeninės kultūros erdvėje.
Spektaklio kulminacijoje aktoriai ima kelti abejones dėl Dievo egzistavimo. Šis finalinis gestas pabrėžia, kad menas, kaip postsekuliari praktika, ne tik perteikia simbolius, bet ir kviečia į akistatą su nežinomybe, provokuoja tikėjimą ar jo permąstymą.
Kai kurie kūriniai sąmoningai atsisako būti susieti su pažįstama interpretacijų schema. Kaip Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ įvaizdina būseną, taip „Mahamaya Electronic Devices“ įgarsina pamatinę žmogaus teisę – būti smalsiam. Pasaulį kasdien patirti iš naujo. Nesilaikyti arogantiškos pozicijos, kad ateis laikas, kai viskas bus suprasta. Vien savo forma spektaklis tampa protestu prieš konservatyvų mąstymą, prieš meninį ir socialinį sąstingį.
„Mahamaya Electronic Devices“ liudija, kaip net abstraktus menas neišvengiamai įtraukiamas į politinių aktualijų verpetą. Matomas aktualaus politinio fono akivaizdoje, jis peržengia estetinės patirties ribas ir tampa aktyvios pilietinės pozicijos įvaizdžiu. Kartu tai ir pažadas, kad po lemtingų šio rugsėjo įvykių nė vienas spektaklis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau.
