Ikaro ir Dedalo istorija – vienas atpažįstamiausių senovės Graikijos mitų. Tragiškas Ikaro vaškinių sparnų skrydis Saulės link iki šiol kalba apie nepalaužiamą žmogaus troškimą siekti daugiau ir baisias godumo pasekmes. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre šios legendos dekonstrukcijos ėmėsi režisierius Jokūbas Brazys. Spalio 18 dieną įvykusi beveik bežodė jo režisuoto spektaklio „Icarus Machine“ premjera kvietė žiūrovus analizuoti ir atpažinti mitą iš scenoje kuriamų vaizdinių.
Spektaklis prasideda nuo į sceną įžengiančio, paprastu meistro kombinezonu apsivilkusio Dedalo (aktorius Juozas Bindokas). Pirmoji scena tarsi nužymi jo charakterį: įmetęs į skalbimo mašiną skalbti savo marškinėlius, juos atgauna susitraukusius, tačiau tik nusijuokia, lengvabūdiškai mosteli ranka ir pabandęs apsivilkti per siūles trūkinėjančius marškinėlius toliau eina dirbti savo darbų.
Pakilus uždangai sceną užpildo nejaukumo, tuščios erdvės, monumentalumo estetika – visas spektaklis iš esmės yra didingų vaizdų seka, papildoma katarsiškai išaugančios muzikos. Daugmaž chronologiškai einama per Ikaro ir Dedalo istoriją – pirmojoje scenoje pasirodo karalienės Pasifajės (Nomeda Bėčiūtė) medinė karvė, į kurią įlindusi ji suvilioja dieviškąjį jautį, netrunka pasirodyti ir Minotauras – žvėris žmogaus kūnu ir jaučio galva. Galiausiai į sceną žengia ir pats Ikaras (Vladyslavas Mozghovyjis) – savimi pernelyg pasitikintis vaikinas, baltais rūbais ir sportbačiais su sparnais, nešinas pakeliu traškučių.
Spektaklio veiksmas plėtojasi tarytum keista, tik patiems veikėjams aiški laboratorija su protarpiniais mito blyksniais – aiškios referencijos į mitą, kai matome didžiulę karvės skulptūrą ir iš jos švysčiojančias karalienės kojas, kaip ir tarsi su mitu sumišęs atsitiktinis momentas, kai Ikarui minant ratus dviračiu, akimirkai pusiausvyrą ant bagažinės praradęs Dedalas įsikimba į jį suteptomis rankomis ir ant vaikino šonkaulių palieka tamsias žymes. Klaidžiojant po siužeto miglą, iš jos nuolat išnyra mito nuotrupos – begalė mažų Dedalo skrydžių, iš dulkių siurblio pabyrančios plunksnos, katastrofos nuojautą skleidžiantis pranešėjos balsas „nelaimės atveju pirmiausia pasirūpinkite savimi, tada padėkite savo vaikams“.
Vis tik daug sceninio veiksmo lieka migloto – neaišku, nei ką simbolizuoja gigantiškos monetos muliažas, nei kodėl komiški Dedalo pakalikai (aktoriai Aidas Matutis ir Severinas Norgaila) lesina paukščius, nei kodėl Monika Geštautaitė atlieka įvairių paukščių giesmes.
Brazys net spektaklio afišoje siūlo malonumą mąstyti, tik apie ką? Daug spektaklio veiksmo prapuola kur kas stipriau negu bet kuris žiūrovas į mitą įsigilinusio režisieriaus komplikuotų minčių kosmose, į kurį gal ir norėtume patekti, bet negauname pakankamai sąsajų, kad būtume įleisti. Tarsi perskaitome karalienės Pasifajės ir medinės karvės liniją, akyse keliskart šmėsteli Minotauras, Juozo Bindoko ir Vladyslavo Mozghovyjio veiksmuose įžvelgiame Dedalo ir Ikaro ryšį, tačiau didžioji dalis vaizdinių – neįskaitomi.
Nepaisant to, tenka pripažinti, kad viena didžiausių šio spektaklio galių yra garsas ir vizualumas. Scenografė ir kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė scenoje įkurdina įspūdingas monumentalias skulptūras, sterili balta erdvė tik dar labiau sustiprina jų efektingumą – tai karalienės Pasifajės karvė, gigantiškas, dūmais rūkstantis sparnas ar auksinė moneta. Scenos erdvė pripildoma sterilumo, keistos nejaukos, monumentalumo atmosferos, – sunku nesigrožėti ir nenustebti, kai balta užuolaida scenos gale ima tįsti ir galime įžvelgti Minotauro galvos formą. Pagarbią nuostabą ne ką prasčiau kuria ir Manto Mockaus muzika, lygiai tokia pat monumentali, visą gožianti, katarsiška. Scenografijos ir muzikos priemonėmis tai yra išties įspūdingas spektaklis.
Vis dėlto režisūra palieka norą patirti daugiau aiškumo scenoje matomiems vaizdiniams, – norisi įminti šio darbo paslaptį ir jį žiūrinčiajam, – arčiau pajusti Ikaro ir Dedalo istorijos tragizmą, kartu išgyventi jų troškimus ir kaltę. Manau, kad šį kartą to pilnai padaryti nepavyko ir daug spektaklio medžiagos liko neprieinama žiūrovui. Vis tik dar ilgai sąmonėje išliks rūkstantys sparnai ir tarsi netyčiomis dėmei savo sūnų pasmerkiančios tėvo rankos.
Autorės kelionę stebėti spektaklį Šiauliuose iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
