Pirmi kartai: nuo menueto iki allegretto

Rima Jūraitė 2025-10-20 menufaktura.lt
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Johannas Sebastianas Bachas, Antonio Vivaldi, Wolfgangas Amadeus Mozartas – ne šiaip sau šių kompozitorių kūryba yra itin populiari kaip vaikiškų muzikinių knygelių ir edukacijų medžiaga. Nepamirškime, kad vienas jų ir pats kūrė genialią muziką dar būdamas visiškai vaikas. Todėl nieko keista, kad šių autorių chrestomatinės melodijos tapo programos patiems jauniausiems – nuo 0 iki 3 metų amžiaus – žiūrovams skirto teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ pagrindu.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) jau bemaž septynerius metus į rytinius seansus kviečianti programa mažyliams ir juos lydintiems asmenims, regis, iki šiol beveik nesulaukė atgarsio žiniasklaidoje. Galbūt todėl, kad teatro kritikai jau išlepinti ir priprato prie keliolika metų kūdikių auditorijai nuosekliai kuriančios choreografės Birutės Banevičiūtės ir šokio teatro „Dansema“ scenos meno darbų, tad kūrėjų dėmesys patiems mažiausiems tarsi nebestebina. Rašau „tarsi“, nes stebėtis, džiaugtis bei pagarsinti tą nuostabą ir vertę yra svarbu kas kartą, kai turime galimybę patirti kokybišką ir prasmingą meninį turinį, adresuotą tiems, kuriems ne tik meninės kūrybos, bet ir kultūrinių erdvių patirtys tampa pirmakartėmis. Galbūt kritikai nesilanko ir nereflektuoja tokių programų ir dėl to, kad neturi su kuo jose apsilankyti, o mažos ausytės čia yra būtinos, – kai renginys orientuotas į patyrimą, būtų šiek tiek nesąžininga stebėti vien tik iš šalies, „atsiribojusio“ kritiko/-ės žvilgsniu.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

Anksčiau LNOBT Kamerinėje salėje, dabar erdvioje ir šviesioje teatro Raudonojoje fojė vykstantis teatralizuotas koncertas pakviečia įsitaisyti ant sensorinio kilimo (scenografė Gintarė Jonaitytė). Kilimas čia – tik kvietimas, nes renginio forma neprimeta taisyklių: jeigu kilimas-parteris dėl spurdančių žiūrovų gausos kažkam neatrodo patogus, visada galima rinktis atokesnę, privačią ložę mamos, tėčio ar kito atlydėjusiojo glėbyje.

Mažiau kaip valandos trukmės muzikinę programą atlieka iš LNOBT orkestro muzikantų suburtas styginių kvartetas (Vitalija Makrickienė, Ginta Kriščiūnaitė, Mantas Makrickas, Mykolas Rutkauskas), o renginiui diriguoja aktorius Tomas Dapšauskas. Jis čia yra koncerto vedėjas ir renginio moderatorius, vis pasiūlantis idėjų, kaip kiekvieną kūrinį galima būtų išnaudoti suaugusiojo ir vaiko porai įsitraukti: per judesį, garso ir ritmo patyrimą, prisiglaudimą. Aktorius stengiasi pelnyti mažųjų dėmesį ne sau asmeniškai, o veikiau muzikai, vyksmui, buvimui renginio erdvėje – tai skimbteldamas trikampiu kiekvienam žiūrovui netoli ausytės, tai užversdamas kilimą „sniego gniūžtėmis“ (kai atsėlina Vivaldi „Žiema“), tai kiekvienam individualiai įteikdamas po muzikos instrumentą – mažytį marakasą, ir, beje, stebėtinai taikiai po to visą šį inventorių susirinkdamas.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“, aktorius Tomas Dapšauskas (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

Tiesa, tikslinis teatralizuoto koncerto auditorijos amžiaus spektras, mano manymu, renginio anotacijoje nurodytas gana platus. Tad kai kurie dalykai aktualūs vienerių metų, pusantrų ar tik pirmuosius mėnesius skaičiuojantiems mažyliams – o jiems čia įdomu tiesiog stebėti aplinką, naują erdvę, garsus, nepažintus objektus, kartais ir pasnūduriuoti nuvargintiems naujų potyrių; tuo metu trimečiams jau aktualu bei suprantama ir aktoriaus Tomo Dapšausko sakomas tekstas, ir jo siūlomos mažos interakcijos.

Mano kompanionas – dešimties mėnesių mažų ausyčių savininkas, kultūros lauko viešų patirčių debiutantas – turėjo nuostabios kantrybės ir domesio budriai klausyti ir gana aktyviai įsitraukti į šią visiškai naują patirtį; o aš – patirti „Muziką mažoms ausytėms“ per ryšį su tuo, kuriam šis renginys ir buvo skirtas. Vaikai ir juos atlydėjusieji čia nevaržomi taisyklių ir lūkesčių, todėl lengva išbūti ir vieniems, ir kitiems. Nuotaikų spektras koncerte įvairuoja nuo delikataus menueto iki charakteringo allegretto (alla turca), o muzika pirmiausia siūlo tempą, ritmą bei emociją – tai patirti nėra amžiaus cenzo. Gera pradžia, kad mažos ausytės taptų įgudusiomis didelėmis.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ prieigų (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

P. S. Išbandžius mažas ausytes, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dar siūlo muzikines-teatrines patirtis nosytėms ir kojytėms. Taip pat mažoms.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyrusi 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.