Pamatę mieste žmogų, tarkime, besikalbantį su būriu balandžių ar varnų, turbūt gūžtelėję pečiais nueitume savo keliais, pagalvoję „kiekvienam savo“. Kažkas gal dar pabandytų savo galvoje sukurti to žmogaus priešistorę, pabandytų suprasti, kaip galima atsidurti tokioje padėtyje. Dar kažkas imtų ir pasmerktų, nes nepadoru šitaip elgtis ir šitaip keistuoliškai demonstruotis mūsų tvarkingoje ir į aiškių taisyklių rėmus įspraustoje visuomenėje. Iš tiesų tai kiekvienas, pagal savo vidiniuose pasauliuose nusistovėjusias taisykles, prifantazuotų, ir turbūt tik vienas iš kokio šimto pabandytų išgirsti, o kaip čia yra iš tiesų. Gal žmogus viso labo tiesiog labai myli paukščius. Kaip ta teta iš filmo „Vienas namuose“, – čia tam, kad lengviau įsivaizduotumėt.
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Švyturys“ (pagal to paties pavadinimo Timotée de Fombelle pjesę; režisierius Paulius Pinigis) nėra nei varnų, nei balandžių, nei šnekasi kas su šiais paukščiais, bet veikia labai vieniša, švyturio saloje įstrigusi mergina, kuriama Marijos Žemaitytės. Jos visas pasaulis telpa tarp kelių lempų ir kelių dėžių, apgaubtų iš plaunamų tapetų (o gal popieriaus?) sujuostos Gedimino Akstino scenografijos. Atrodo, lyg viskas šioje vienatvės sceninėje kontempliacijoje būtų susiniveliavę į keliasdešimt smėlio spalvos atspalvių – kitos spalvos čia neegzistuoja, o jei ir bandytų tą padaryti, tai ta gelsva senos kaitrinės lemputės šviesa pasirūpintų, kad vis tiek viskas suvienodėtų. Kaip ir savaitės, dienos, kaip viskas, kuo gyvena pagrindinė herojė.
Marija Žemaitytė, kurdama savo Mergaitę, atrodo, dėlioja ją iš infantilumo, desperacijos ir giluminio skausmo apraiškų – per mimikas, kurios labai primena vaiką, nenustygstantį vietoje ir norintį papasakoti savo istoriją, per balso tonacijas, kurios baugiai tvirtos tada, kai ji galėtų imti ir palūžti, ir per nerimastingą, vietoje negalinčią nustygti kūno kalbą, kurią stebint atrodo, kad prieš mus pastatytas kūnas nori tiesiog imti ir susmegti kažkur po žeme. Lyg tas kūnas bandytų ir mus, ir save įtikinti, kad tai – saugi zona, nors iš tiesų to saugumo čia seniai nebėra. Viso spektaklio metu stebime kelionę emocijų labirintu, kurios metu mergaitė skausmingai susiduria su savo pačios susikurto pasaulio netikrumu, tuo pat metu suvokdama ir savo didžiulį vienišumą, kurį labai smarkiai bandė maskuoti įvairiomis istorijomis. Užstrigusio, tobuluose trečiadieniuose užsilikusio pasaulio šleifas tiesiog sutrupa prieš akis.
O istorijų mergaitė turi visokių ir jas bando pasakoti taip įtikinamai, jog galima įtarti, kad pati save bando įtikinti jų tikrumu. Nuo muitininkų, atvežančių keturias dėžes skirtingų gėrybių ir to, kaip kartu su broliu kelis kartus perskaitydavo tą vieną atvežtą knygą. Nuo saloje esančių triušių gausos iki labai aiškios instrukcijos, kokiomis valandomis ir kur įjungiama šviesa žiemos ir rudens sezonais. Nuo muitininko, teigiančio, kad jis žinotų, jei ji būtų turėjusi brolį, iki tėvo, patvirtinančio, kad jokio brolio nėra.
Vienatvė galvoje atveria tiek erdvių, kurias fantazijai belieka užpildyti, kol galiausiai tai, kas tikra, susiplaka su tuo, kas prasimanyta. Bet ar tikrai netikra, jei tavo galvoje tai regisi kaip tiesa? Čia turbūt rimtesnį komentarą galėtų pasakyti psichikos sveikatos specialistai. Bet spektaklio kontekste liudyti tokį vienu metu ir pasaulio kūrimą, ir sutrupinimą taip pat yra skausmingas procesas. Ypač kai tai išreiškiama ne per kokius nors simbolius ar metaforas, bet vien per aktorę ir jos kūną, kuris visą laiką vaikšto paribiais. Nuo prasiveržiančios frustracijos, kai piktai ant sienų paišoma ir tuoj pat viskas nuplaunama, iki lengvo išprotėjimo slepiantis nuo tėvo (jei jis iš tiesų egzistuoja?) bei galimybės išeiti pro duris ir pasišalinti iš to vienatvės švyturio. O gal viskas yra viso labo slėpynės nuo bandymo užaugti ir išaugti savo fantazijos sukurtas istorijas?
Atrodo, kad „Švyturyje“ bandoma atverti kone į išprotėjimą panašėjančią vienatvės dimensiją – tokią, kuri temdo sąmonę. Kurioje viskas susilieja ir neįmanoma įnešti išorės spalvų ir vėjų. Gal pati scena čia ir yra toks vienatvės švyturys? Todėl ir čia taip viskas pritemę, niūru ir jokio ryškumo – nes čia labiau pasakojama apie būseną, o ne apie galimą tikrovę.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
