Kauno miesto kameriniame teatre ir sostinės „Menų spaustuvėje“ režisieriaus Gildo Aleksos pristatytas spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ žiūrovo neapsunkina – praeina greitai ir lengvai, beveik visa salė lūžta iš juoko ir kiekviename žodyje atpažįsta arba save, arba iš šalies stebimą šiuolaikinės „nušvitusios“ visuomenės dalį. Tą, kuri nuolatos dalyvauja retrituose, užsiima sąmoningu kvėpavimu, meditacija, konsteliacija, emocijų paleidimu, emocijų priėmimu, vidinio vaiko paieška, vaikystės traumų analize, emocijomis neparemta mityba ir jausmams išreikšti skirtu sąmoningu judesiu. Visa tai šmaikščiai ir lakoniškai aprašyta dramaturgės, aktorės Kristinos Marijos Kulinič pjesėje „Išpūstos deivės“, pagal kurią pastatytas spektaklis.
Pjesės siužetas taikliai apibūdina dvasinių meistrų ir jais besikliaujančių statistinių individų perpildytą šiuolaikybę: trys šventinių balionų prekybos įmonės darbuotojai atkeliauja į vietą, kur turi vykti jų tymbildingas. Bendradarbių ryšiui stiprinti numatyta dvasinio tobulėjimo stovykla, pavadinta „Pažadink savo vidinę deivę“ – tik veda ją ne deivė, o deivis (aktorius Adomas Jasiukėnas). Aktorių Robertos Sirgedaitės, Mildos Naudžiūnaitės ir Gyčio Ivanausko kuriami bendradarbiai leidžiasi į savęs pažinimo kelionę su simboliniu gongu ir savimyla dvasiniu guru – sukuria sau safe place, mokosi sakyti vienas kitam komplimentus ir holdʼinti space, atlieka šeimyninę konsteliaciją ir rebirthing praktiką. Naujai gimęs Ivanausko Rytis / Zytis / Fytis / Hytis beveik nušvinta, tampa sunkiai prognozuojamas, užsimano uždaryti balionų verslą, čia ir dabar ima pildyti seną svajonę – vesti TV viktoriną, kurioje merginų pagaliau paklausia to, kas jam visada rūpėjo (beje, iš tiesų įdomus klausimas): kodėl moterys ir mergaitės niekur nepiešia vaginos? Galų gale stovykla baigiasi, pasaulio tvarka grįžta, įmonė gyvuoja toliau, o bendradarbiai – kupini ryšio ir naujų idėjų balionų verslui.
Viskas čia kuriama tarsi prabėgomis – tiek tekstas, tiek vaidyba, tiek režisūra yra tokie lengvi, kad nori nenori primena iš XIX a. atkeliavusį „gerai sukaltos pjesės“ konceptą, kurio autorius – prancūzų dramaturgas Eugèneʼas Scribeʼas. „Gerai sukaltai pjesei“ būdingas aiškus, švarus siužetas ir paviršinė dramatinių įvykių raida, atsisakant charakterių gylio, paslėptos veiksmų argumentacijos, intelektinio turinio. Tokios pjesės (ir spektaklio) tikslas – kurti nuolatos atsinaujinantį, publiką linksminantį, gyvybingą naratyvą, kuriame visos intrigos išsirištų publiką efektyviai patenkinančiu, nekomplikuotu, neapibendrintu, o kaip tik labai aiškiu, tiesiu ir be pastangų „sukramtomu“ būdu. Kitaip tariant, čia siekiama, kad teatras nesukeltų žmogui vargo, liūdesio, nepajudintų kokios netikėtos emocijos, nekurstytų vaizduotės, o atvirkščiai – atpalaiduotų, suteiktų jam atgaivą, džiaugsmą ir malonumą.
„Pažadink savo vidinę deivę“ tikrai nesukelia publikai vargo (nebent tiems, kas turi rimtų valgymo sutrikimų ir jautriai sureaguoja į aktorės Robertos Sirgedaitės herojės Vilmos prisipažinimą „myliu vemti“) ir siužetu rūpinasi labiau nei dramaturginiu, aktoriniu ar režisūriniu kompleksiškumu. Aktoriai čia atlieka ne tiek vaidmens kūrimo, kiek siužeto serviravimo funkciją, t. y. jie dirba kaip žiūrovo informatoriai, užtikrinantys sklandžią veiksmų seką ir lukštenantys vieną dramaturginę intrigą po kitos. Tai – saugus veikimo scenoje būdas, kai aktorius nesusiduria su kūrybiniu iššūkiu, o tiesiog atiduoda savo psichofizinį kūną naratyvui išdėstyti. Palaikyti inerciją čia svarbiau nei kurti reikšmes, o aktorystės aspektu – nelabai yra ką veikti, – vaidybinės struktūros seklios ir numanomos, nors, nujaučiu, patiems aktoriams smagios.
Kaip ir XIX a., taip ir dabar, tokie kūriniai yra mėgstami nemažos dalies žiūrovų, nes kuria emocinį pasitenkinimą, leidžia pažvelgti į realybę lengvai. Juose paprasta išlaikyti dėmesį, sekti veiksmą ir jį suprasti, – neatsitiktinai tokio žanro kūriniai yra viena iš eskapizmo formų, leidžiančių atitrūkti nuo realybės, o ne su ja susidurti. Kitaip tariant – tai paveiki visuomenės raminimo procedūra, kurią ji pati galėtų pavadinti rafinuotu laisvalaikiu.
Žvelgiant teatrologine, kontekstualia akimi – malonumo mažiau; ypač dėl tokiems kūriniams būdingų raiškos ribų. Spektaklio „Pažadink savo vidinę deivę“ aktoriai – tarytum susmulkėję: štai Gytis Ivanauskas, savyje talpinantis šiaip jau beribę aktorinę gelmę ir galimybes, čia neturi kur pasisukti. Visą spektaklį vyksta šio aktoriaus „susimažinimo“ procesas, kad scenai ir pjesei jo nebūtų per daug. Tiesą sakant, nėra visai aišku, kas čia tą „susimažinimą“ lemia – ar pasirinkta kūrinio forma, ar pjesė, ar režisūra, ar viskas veikia viską ir visi visur pasidaro menki, mažučiai ir paviršutiniški, tarytum saugantis, kad tik nieko neatsitiktų meniniu požiūriu.
Dramaturgiškai išraiškingesnė yra ta kūrinio akimirka, kai stovyklos dalyviai su visu guru paklysta savose koncepcijose: staiga trumpam sustoja gerai sukaltas siužetas, veikėjai užstringa baliono, helio, oro, įkvėpimo, miškų ir plaučių fenomenų nagrinėjimo procese, viskas ima eižėti ir trūkinėti; žmogus, ieškodamas savęs, pats savy pasiklysta. Visi patenka į kritinę idėjų masę ir savotišką vakuumą, iš kurio vis dėlto, deja, gana greitai randa kelią atgal.
Kai viena iš bendradarbių uždainuoja „aš labai labai myliu savo žarnas, stemplę, dvylikapirštę žarną“, susimąstau apie ironiją. Ironija – tai, kas paslėpta, perkelta į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką, kas apibūdina daiktą kontrasto būdu. „Pažadink savo vidinę deivę“ vis dėlto nėra ironijos – viskas čia pateikiama tiesiogiai. Spektaklis suveikia kaip greitai vartojamo serialo serija – pamatai ir eini toliau. Manau, kad žmonėms reikia visokio teatro, ir anaiptol nekvestionuoju įvairių žanrų egzistencijos. Vis dėlto visų žanrų poveikiai – skirtingi, kai kurie iš jų mintyse pernelyg ilgai neužsilieka. Manyje iš šio kūrinio liko galbūt vienintelė Ryčio (Gyčio) frazė: Deiviui pasisiūlius „galiu padėt?“, Rytis atsako – „jei galit, nereikia“. Panašus jausmas kilo ir man: jei galit, vidinių deivių nežadinkit.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
