Viename interviu Jurgio Kunčino žmona Rasa citavo rašytojo žodžius: „Einu namo ir jaučiuosi beveik laimingas: namie Pranciškus, namie Rasa, namai šilti. Ko daugiau reikia?“ Paklausta, kaip ji suprato šiuos žodžius, Rasa atsakė: „Jurgis buvo sąžiningas žmogus. O kas galėtų patvirtinti esąs absoliučiai laimingas?“
Ši citata nuskamba monospektaklyje „Beveik laimingas“. Tai – Justo Tertelio režisuotas darbas, sukurtas teatre „No Shoes“. Jame vaidina aktorius Raimondas Klezys, kartu su režisieriumi sukūręs ir spektaklio dramaturgiją. Turbūt retam beprireiktų priminimo, kad tikslinė R. Klezio auditorija – paaugliai. Tai – vienas aktyviausiai šiai amžiaus grupei kuriančių šiuolaikinio teatro atstovų, turintis unikalų braižą ir iš tiesų gebantis megzti kontaktą su paauglių publika.
Šis kūrėjas visada turi moksleiviams klausimų ir išbandymų, duoda scenoje darbo, kalbina pačius pasiučiausius ir pačius jautriausius. Ir jie su juo kalbasi. Kad ir po tris žodžius – vis tiek kalbasi. Spektaklyje „Beveik laimingas“ dviejų paauglių garsiai paklausiama, ar jie kada buvo įsimylėję. „Ne“, – atsako šie vienu balsu. O ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio? „Ne“, – vėl pakartoja abu. O ar iš viso tiki meile?
Tokiame mažučiame paauglių „iškvietime prie lentos pasiaiškinti apie gyvenimą“ staiga ima ir įvyksta pusė spektaklio: kelios akimirkos esminiams gyvenimo klausimams ir liūdniems atsakymams, per kuriuos susipažįstame ne su spektaklio kūrėjais, o su jaunąja karta. R. Klezio darbai ne tik mezga ryšį su paaugliais – jie šį ryšį ir eksponuoja, duoda jį patirti stebint iš šalies.
„Beveik laimingas“ nustebina – spektaklis tampa atviruku rašytojui J. Kunčinui, kuriame kalbama apie patį J. Kunčiną, apie jo romaną „Tūla“, sovietmečio realybę ir, žinoma, meilę. Norėčiau atkreipti dėmesį į R. Klezio ir jo kūrybinių bendražygių Justo Tertelio, Ievos Jackevičiūtės nebaimę kalbėti sudėtingomis temomis atvirai ir nuoširdžiai akivaizdoje tų, kuriems svarbiausia savo amžiuje – įvaizdis ir įspūdis. Šie kūrėjai puikiai žino, ką tie įvaizdžiai ir įspūdžiai slepia, ir renkasi eiti būtent ten – į pažeidžiamiausias mūsų dalis.
Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ – į nemeilę šeimoje, į nesaugių namų sąvoką, į nepriežiūros ir nerūpėjimo jausmą. Darbe „Avinai“ – į santykį su iš šeimos gyvenimo dingusiu, o po daugelio metų netikėtai grįžusiu tėvu. Spektaklyje „Pasistengiau“ – į disleksiją, į baimę būti viešai vertinamam. Kūrinyje „Beveik laimingas“ – į daug kam nuobodžią ir nepatrauklią privalomąją literatūrą, į šiuolaikiniam jaunimui menkai įdomų rašytoją, galų gale – į meilę, iš kurios vien išgirdę tą žodį keliolikmečiai ima juoktis.
Spektaklis „Beveik laimingas“ primena pamoką mokykloje, kurią veda jaunimu tikintis mokytojas. Šio mokytojo tikslas – ne sudėti į vaikų galvas informaciją apie J. Kunčiną, bet atkreipti dėmesį į gyvenimo esmes, žvelgiant į rašytojo portretą. Man regis, svarbiausia jo pamoka, atsiskleidžianti ir kituose kūrėjo darbuose – nevertinti ir neteisti, nenurašyti ir neiškelti žmogaus. Užtenka tiesiog priimti ir leisti būti. Toks tikslas galbūt primena dvasinio nušvitimo literatūrą, bet šis kūrėjas apie tai deklaratyviai nekalba. Tiesą sakant, iš viso nekalba. Jis tiesiog tai įkūnija ir, regis, be jokios pastangos.
Ankstesniuose darbuose R. Klezys „priiminėja“ savo šeimą, vaikystės aplinką ir save patį, naujausiame spektaklyje – moko vaikus priimti J. Kunčiną. Ir kaip nebūtinai norimą skaityti lietuvių rašytoją, ir kaip žmogų, kuris savo gražiausią romaną „Tūla“ parašė ne žmonai Rasai, rašymo metu nešiojusiai jam kavą. Priimti žmoną Rasą, kad ji vis tiek nešiojo tą kavą; priimti sovietmetį išgyvenusius žmones, kurie visa tai galbūt ištvėrė tiktai įsikibę į priklausomybes. Dar – priimti save pačius, nenorinčius mokytis privalomų eilėraščių ir mėgti privalomų mokytojų; save pačius, bijančius egzaminų ir nesėkmingų meilių.
Pirma spektaklio dalis įtraukia į tokią pamoką, kokios norisi mokyklos laikais: kurioje mokytojas neslepia savęs ir savo istorijos, kurioje mokytojas sugalvoja, kaip vizualiai, verbaliai ir atmosferiškai pateikti medžiagą, kad visi ją įsimintų. Nežinau, ar liko kas nors, kas neatsimena, kad J. Kunčinas mirė gruodžio 13 dieną, kad Jurgio namas Alytuje buvo nugriautas irgi gruodžio 13 dieną, ir kad griovimo darbus vykdę darbininkai į prašymą daugiau niekada negriauti jokių J. Kunčino namų gruodžio 13 dieną pernelyg jautriai nesureagavo.
Nežinau, ar liko kas nors, kas neišmoko romano „Tūla“ siužeto, kuris pradžioje parodomas gestais, paskui visi turi galimybę spėlioti, koks gestas ką reiškė, o galiausiai visi gestai paaiškinami taip, kad visi suprastų šitą „Tūlą“ ir visas savo gyvenimų tūlas.
Visa tai – iš pirmo žvilgsnio paprasta, žaidybiška, bet iš tiesų – koncentruotai išreiškia mintį, kad mes per mažai rūpinamės prasme to, kuo užsiimame. Spektaklio kūrėjai kviečia ieškoti formos, į kurią įdėtas gyvenimo turinys tampa svarbus ir įdomus. Kitaip tariant, čia netiesiogiai siūloma užsinorėti ne naujo gyvenimo, o to, kurį jau turime, su visa jo netvarka.
Antroje spektaklio dalyje ilgam susitelkiama į romano faktą, kad Tūlos nebeliko, arba gyvenimo faktą, kad nebėra ko mylėti. Scenoje matome su betmeno kostiumu šokantį aktorių, bandantį kūnu išjausti praradimą, ir girdime savotišką egzistencinį repą, kurio esmė – kad Jurgis rašė, ir rašė, ir rašė. Čia nutrūksta aktoriaus ryšys su žiūrovu ir įtraukianti interakcija – herojus atsitraukia į savo vidų ir ten užsibūna. Jam nelabai svarbu, kad auditorija sėdi laukime.
Šioje nedidelėje spektaklio duobėje ištinka svarbi paaugliams žinutė: net jei kiti desperatiškai laukia, kad greičiau būtum toks, koks esi visada, tu gali būti taip, kaip būnasi. Štai, pavyzdžiui, Jurgis savo duobėse rašė, ir rašė, ir rašė, o spektaklio herojus – šoko, ir šoko, ir šoko.
Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie J. Kunčiną, po kurios norėtųsi ir paskaitos apie Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, paskui – apie geografiją ir istoriją, fiziką, gal net chemiją, tačiau spektaklio pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą. Ir šitas pasitarimas gal net netyko jokio rezultato ir sprendimo – svarbiausia tiesiog tartis. Girdėti vieni kitus. Geriausiu atveju, beveik laimingus.
