Augusto Gornatkevičiaus „Antrininkas“ – tai spektaklis, kuris dar iki premjeros kėlė mįslingus klausimus apie ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) publika jau keliskart turėjo galimybę susipažinti su šio režisieriaus kūryba. Spektaklis „Emilių Emilis“ (2021) – laisva Astridos Lindgren „Emilio iš Lionebergos“ interpretacija, perkelta į šiuolaikinį kontekstą, kuriant žaismingą ir įtraukų pasakojimą, kuriame naudojamos tikros aktorių vaikystės istorijos, sąmojai, šypseną keliančios suaugusiųjų reakcijos į jų išdaigas. Antrasis darbas „Taisykla“ (2023), skirtas kiek vyresnių paauglių auditorijai, remiasi Johno Hugheso filmo „Pusryčių klubas“ (1985) struktūra ir pasakoja apie penkis skirtingo charakterio paauglius, uždarytus / įstrigusius erdvėje, kurioje jų pirminės kaukės pamažu ima trupėti, užleisdamos vietą vidinėms baimėms ir tapatybės paieškoms.
Naujausias režisieriaus spektaklis „Antrininkas“ nuosekliai skiriamas suaugusiųjų auditorijai, tiesa, ankstesnių kūrinių pasakojimų atskaitos taškai aiškūs, o šį kartą auginama išskirtinio masto intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Priešpremjerinis laikas pasižymėjo intensyviu paslaptingumu: dramaturgas „užšifruotas“, oficialiuose pristatymuose pompastiškai akcentuojama pjesės vertė tarptautiniame kontekste. Smalsu, kas slepiasi po Ipseno slapyvardžiu: ar ji(s) iš tiesų egzistuoja, ar tai tik sumaniai sukonstruota fikcija, papildanti spektaklio pasakojimą? Žinoma, nesudėtinga šį paslaptingą slapyvardį susieti su lotynišku žodžių junginiu Lorem ipsum, nurodančiu neutralų, prasmės neturintį tekstą, naudojamą spaudos ir skaitmeninių dokumentų maketuose tekstų laukams laikinai užpildyti, kol dar nėra tikrų tekstų. Klausimai, be abejo, intriguoja, tačiau kyla ir kita mintis – ar tik nebus čia „daug triukšmo dėl...“?
Toks spektaklio kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį? Galbūt visa ši priešpremjerinė paslapties skraistė tėra gudrus rinkodaros triukas, kurstantis susidomėjimą, bet neatsakantis į klausimą, kokį iš tiesų turinį siūlo „Antrininkas“. Sukelti intrigą paprasta, bet ką daryti, kai ji baigiasi? Ar už jos slypi giluminis dramaturginis atradimas, ar tik dar vienas šiuolaikinio teatro bandymas žaisti su suvokimo ribomis, sukeliant žiūrovui įspūdį, kad jis ką tik kažkur dalyvavo, tačiau ar tai buvo prasminga – jau kitas klausimas.
„Antrininko“ pasakojimo dėlionės centre – pora, kurios mįslinga mirtis tampa pagrindiniu įvykiu. Įslaptinti pjesės autorystę ir kitas detales, pasak režisieriaus, pasirinkta dėl to, kad spektaklyje pasakojama jautri istorija yra tikra ir siekiama apsaugoti jos dalyvius. Scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė bei vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė pasitelktais sprendimais išlaiko istorijos ir režisieriaus padiktuotą paslaptingumo nuotaiką. Spektaklio kūrėjų ir kompozitoriaus Jokūbo Tulabos žadėtas kinematografiškas garso takelis galėtų būti atpažintas, bet atmintyje turint ankstesnius kūrėjų darbus lūkesčiai dėl netradicinės spektaklio struktūros buvo didesni. Sugrįžtant prie erdvės – butas, kuriame vyksta veiksmas, neapkrautas objektais, o ir tie patys uždengti baltos spalvos audiniu. Namų erdvė atrodo apleista, „įšaldyta“ kaip nusikaltimo vieta arba vakuumuota kaip tie pasakojimą iliustruojantys rekvizitai, kuriuos intensyviai tyrinėja ir ekrane projektuoja poros gyvenimo komentatorė.
Porą spektaklyje įkūnijantys aktoriai Saulė Gotbergė ir Pijus Narijauskas (taip pat vaidina Robertas Petraitis) išties stengiasi įtraukti į šiuolaikinėse gyvenimo realijose ir fikcijose paskendusių žmonių gyvenimą. Fragmentiškai esame supažindinami su per keliolika metų porą ištinkančiais įvykiais ir išbandymais. Nors kai kurie nutikimai, tarpusavio dialogai ar savirefleksijos monologai suintriguoja, ilgainiui visa tai išsiplėtoja į monotonišką, rutinišką gyvenimą, kupiną nuolatinio nepasitikėjimo ir abejonių dėl supančio pasaulio. Kūrinyje persvarstomos įvairiausios konspiracijos teorijos, susijusios su ryškiausiais pastarųjų metų įvykiais, dalis pasklidusios dezinformacijos paveikia ir personažus (dalį jie vertina kritiškai); nepamirštamos ir ekologinės problemos, ir technologijų invazija į daugelį gyvenimo sričių, siekiant ne palengvinti bū(i)tį, bet neaiškiais tikslais kaupti duomenis.
Per poros gyvenimą atskleidžiama plati emocijų ir jausmų paletė – nuo nusivylimų iki energingų reakcijų ir užmojų ką nors keisti. Kuriant šios istorijos pasakojimą pasitelkiamas ir šiuolaikinei visuomenei būdingas paradoksas: viena vertus, siekis apsaugoti savo asmeninius duomenis, ieškant būdų, kaip sustabdyti supančių įrenginių garso ir kitų duomenų įrašinėjimą, antra vertus, beveik kiekvieną savo žingsnį fiksuoti patiems.
Šios istorijos paraštėse tarsi nuolatinės nuorodos ar pjesės remarkos veikia pasakotojos – aktorės Ingos Mikutavičiūtės – figūra. Kadangi jau nuo pradžių žinome pasakojimo baigtį, stebėdami poros gyvenimą ir siedami jį su pasakotojos komentarais nesąmoningai bandome ieškoti priežastinio ryšio. Tačiau vietoj tradicinės detektyvinės linijos, kuria žiūrovas vedamas prie aiškių atsakymų, čia vyrauja abejonių atmosfera. Tai – ne aiškus nusikaltimas su kaltininku ir motyvu, o veikiau tapatybės ir tikrovės slinktis, kuri neleidžia žiūrovui pasijusti užtikrintai. Su kiekvienu pasakojimo fragmentu kyla įvairiausių klausimų: kas jie buvo? Ar tai iš tikrųjų jų istorija, ar tik interpretacijų grandinė, kurią nuolat perrašinėja spektaklio struktūra? Visą šią painią istoriją lydinti detektyvės-komentatorės figūra ne tiek aiškina, kiek dar labiau supainioja situaciją, žongliruodama galimybėmis, versijomis, išvadomis, kurios gali būti ir tikros, ir visiškai klaidinančios. Žiūrovas lieka nežinioje: ar jis seka tikrą įvykį, ar tai tik dar vienas pasakojimo lygmuo, kuriame visa informacija yra manipuliuojama? Pasakojimo pabaigoje pasirodanti oficialiai kaip P2 pristatoma aktorės Ugnės Žirgulės veikėja itin energingais teiginiais ir prieštaravimais prisideda prie antrininkų istorijos sluoksniavimo.
Spektaklio „Antrininkas“ istorijos struktūra kai kuriais savo sprendimais primena Łukaszo Twarkowskio „Lokį“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017), o poros kasdieniame gyvenime reflektuojamos temos – Agnijos Leonovos „Kvėpavimą“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021). Sąmoningas žaidimas su tikrove, manipuliacijos suvokimu yra viena iš postmodernios dramaturgijos stiprybių, bet kad tokia strategija būtų paveiki, ji turi turėti aiškų tikslą. Ar „Antrininkas“ jį turi, ar vis dėlto tampa savotišku teatro „uždaru ratu“, kur svarbiau ne tai, kas sakoma, o tai, kaip sumaniai viskas apgaubiama paslaptimi? Užgesus šviesoms ir pasibaigus plojimams kyla klausimas, kas čia ką apgavo – kūrėjai žiūrovus ar patys save. Ar vis dėlto paskatino fikcijos-realybės persvarstymą?
