Oskarą Kalendorių lengva pamėgti, jei bent kartais pasijauti kitoks. Esi arba su juo, arba prieš jį. Jei stoji jo pusėn, jis tampa tavo draugu, o jo bičiuliai – tavo bičiuliais, su kuriais mielai pašoktum pagal grupės „ABBA“ dainas. Oskaras – pagrindinis latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (premjera vasario 14 d.) veikėjas. Šiame teatre pastatęs spektaklius „Mama Drąsa“ (2018) ir „Varovai“ (2021), šįkart režisierius inscenizavo Andrio Kalnozolo romaną.
Populiarumo sulaukusi Kalnozolo knyga „Mane vadina Kalendorium“ (2020; iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys, 2022, leidykla „Odilė“) – tai Oskaro, iš meilės atmintinai išmokusio kalendoriaus vardadienius, dienoraštis. Vardų datas jis mokėsi tam, kad gražiosios merginos vardas pasimestų tarp kitų. Jo neišgirsti, bet kartais mieste sutikti merginą ir žinoti, kad jai viskas gerai, – viena pamatinių jo gyvenimo taisyklių. Liepos 8 d. prasidedantį dienoraštį pirmiausia jis rašo kaip užduotį pastoriui, bet taip įsitraukia, kad tai jam tampa ne mažiau svarbu nei daug vaikščioti po nedidelį savo miestą.
Oskaras – savotiška asmenybė: kaip pats save apibūdina, „didžiulis žmogus su nervais“. Iš kitų išsiskiria ūgiu, nekalbumu ir tuo, kad kadaise jam nepavyko baigti mokyklos. Pradėdamas rašyti dienoraštį jis – uždaras ir atsiskyręs, bet išgyvena pokyčių metus: susiranda draugų, imasi veiklų ir net susidomi teatru taip, kad ne tik perskaito kelias Henriko Ibseno ir Williamo Shakespeare’o pjeses, bet ir ima galvoti apie dramaturgo profesiją, naująjį teatro judėjimą ir su draugais sukuria spektaklį. Sąsajos su teatru neatsitiktinės – Kalnozolas studijavo vaidybą ir režisūrą, buvo Seņkovo bendrakursis. Naivus geruolio Oskaro dienoraščio tonas, specifinė jo kalba bei sakinių logika ir savitas humoras kelia šypseną. Dienoraštyje kiekvieną savaitę jis apmąsto pasirinktą žodį. Jo įrašuose vyrauja kasdienybė ir iš jos kylantys nuotykiai. Jų autorius atsiskleidžia kaip itin pažeidžiamas, bet kartu drąsus ir geras žmogus.
Seņkovo spektaklyje romanas nėra atspirties taškas kurti savitą kūrinį; tokios knygos pasirinkimo tikslas – siekis ne išrasti ką nors originalaus, bet perkelti jos pasaulį į teatro sceną. Ir tai pavyksta. Spektaklis nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį (mažas miestas ir didelė širdis). Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia. Paveikia, nes įtraukia, nes dinamiška, nes vientisa, nes išryškina tai, kas svarbiausia – patį Oskarą ir jo asmenybę.
Oskarą Kalendorių kuria aktorius Džiugas Grinys, neseniai ekranuose pasirodžiusiame ir sparčiai išpopuliarėjusiame filme „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024) suvaidinęs pagrindinį veikėją Rimantą. Filmas – taip pat romano adaptacija, be to, ir Rimanto Kmitos kūrinyje kalbama pirmuoju asmeniu: kine tai perteikiama užkadriniu balsu, o scenoje dienoraštis virsta veikėjo pasakojimu. Oskaro vaidmuo sudėtingas vien dėl teksto gausos: spektaklis trunka keturias valandas. Galima pajuokauti, kad Oskaro atmintis itin gera (jis išmoko kalendorių, norėtų iškalti ir telefonų knygą), tad jam tai neturėtų būti sunku, bet kaip aktoriui? Vaidindamas Oskarą Grinys dar kartą įrodo savo talentą. Įsimintinais rankų pirštų judesiais, mimikos tikais, eisena ir švelniu, ramiu, savito melodingumo bei ritmo balsu aktorius kuria personažo išorę, ją tiksliai papildo paltas, senamadiškos kelnės, marškinėliai su užrašu, kepurė ir nutrinti odiniai batai. Pasakodamas aktorius daug vaikšto, blaškosi, juda ir sukinėjasi; jis perteikia ne tik ypatingą Oskaro logiką, bet ir staigius jo emocijų šuolius, pabrėžia tokias detales kaip prisilietimų vengimas. Jautrumu pasižymi kertinis veikėjo monologas apie žalojančias patirtis psichiatrijos klinikoje. Oskaro pasakojimas skatina intensyvų veiksmą scenoje.
Režisierius ir scenografas Reinis Suhanovas dirba išvien: spektaklio režisūra ir scenografija neatsiejamos. Iš pradžių atrodo, kad kulisuose stovi šeši sunkvežimiai – matomos galinės jų dalys su numeriais. Oskaras tarp jų vaikšto, nes nuolat judėti jam sveika. Dideli objektai scenoje perteikia miestelio erdvės įspūdį. Greitai paaiškėja, kad tai – ne sunkvežimiai, o mažesnės priekabos ant ratų: atidengus kiekvienos jų tentą, atsiveria skirtinga veiksmo vieta, tarkim, tamsiai žalias Oskaro mamos kambarys ar geltonas jo draugės Janinos vagonas, pilnas konservuotų aguročių stiklainių. Priekabos perstumdomos, o jų judėjimas veiksmui scenoje suteikia dinamiškumo.
Liepojos teatre Seņkovo ir Suhanovo pastatytas spektaklis „Grimai“ (2022) rodo, kad kūrėjai nesibodi nei kiču, nei ryškiomis detalėmis, nei grotesku ar šiurkščiu humoru, bet savo spektaklių pasaulius kuria vientisus ir įtikinamus. Estetinę „Mane vadina Kalendorium“ vienovę papildo scenografo sukurti kostiumai, kurie ne tik tiksliai charakterizuoja personažus, bet ir atspindi mažo miestelio skonį. Per šventes tai reiškia daug blizgučių ir žėručių. Keliais bruožais režisierius geba kurti skirtingas nuotaikas, kurias sustiprina kontrastingai parinkta, emocijas provokuojanti muzika (kompozitorius Edgaras Mākenas) ir šviesos (dailininkas Nikas Ciprussas). Svarbioje Oskaro su draugais sukurto spektaklio „Liūdesio technika“ scenoje veikėjai šokinėja didelėje, margoje hiperrealistinėje pripučiamoje vaikiškoje čiuožykloje su vienaragiu, virš kurios ore supasi gražioji mergina (Samanta Pinaitytė).
Spektaklyje ryškus aktorių ansamblis: personažų svarbą rodo skirtingas vaidybos stilius – jie rikiuojasi nuo psichologiškai niuansuoto iki šaržuoto. Nuo pradžių Oskarą su atjauta stebi juo susirūpinę mama Klara ir pastorius. Eglė Barauskaitė kuria švelnią vyresnio amžiaus moterį, nerimaujančią dėl sūnaus, bet jį besąlygiškai palaikančią. Vaidas Jočys vaidina žmogišką pastorių, nuoširdžiai besistengiantį padėti Oskarui, tik jų požiūriai ne visada sutampa. Ypatingą vietą užima Oskaro draugė Janina. Seņkovo spektaklyje „Mama Drąsa“ taip pat moterį vaidinęs aktorius Darius Meškauskas su dideliu pasimėgavimu kuria beveik šimtametę Neimanių tetulę, todėl ją stebėti itin smagu. Tai grubiais potėpiais drėbtas, stipriai šaržuotas personažas, bet vaidinamas taip drąsiai, kaip tik pritinka Janinos charakteriui. Šiek tiek raganiška, iš dūmų išnyranti šamanė vilki nertu apsiaustu, nešioja turbaną, ryškiai dažosi ir segi apvalius auskarus. Įsikandusi ilgą cigaretę, nuolat kosėja ir žemu balsu griausmingai dudena. Išgėrusi degtinės, užknarkia atmerktomis akimis. Padėdama Oskarui tvarkyti reikalus Janina spitriai laksto po miestą, o šoka – ratu sukdama klubus, įsitvėrusi sienos.
Kitus „senus ir / arba vienišus“ Oskaro draugus – rankdarbių meistrę Maigą, estą redaktorių su medine koja Kallę, vargšę alkoholikę Birutėlę, dėl 10-ojo dešimtmečio nusikaltėlio vyro palikimo turtingą, kalėjime sėdėjusią Ruozę, seną komunistą Leo-Leniną ir gerklų vėžiu sergantį mokslininką Otto – aktoriai Simona Šakinytė, Jonas Baranauskas, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Mikalojus Urbonas ir Jonas Viršilas kuria iš greitai skaitomų, bet taiklių detalių, sustiprintų išraiškingais kostiumais. Šie aktoriai kartu su kitais vaidina dar po kelis miestelio gyventojus. Tarp jų ryški Oskarą įsimylėjusi ir jį persekiojanti Vikija – aktorė Justina Vanžodytė ją kuria pasitelkdama akrobatinę plastiką.
Spektaklio kūrėjai su humoru vaizduoja skirtumą tarp „objektyvios tikrovės“ ir subjektyvaus Oskaro žvilgsnio į gražiąją merginą bei draugus. Tuo ir žavus Oskaro, neturinčio išankstinio vertinimo, požiūris į kitus. Tai galiausiai panaikina ribas tarp žmonių ir juos suburia. Spektaklyje akcentuojamos trys scenos – Sriubos virtuvė, Naujieji metai ir Oskaro gimtadienio vakarėlis, pažyminčios bendrystės jausmą. Šie epizodai pabrėžia akimirkas, kai žmonės išsivaduoja iš atskirtumo ir susiburia išvien. Kaip knygoje sako Oskaras, „supratau, su kuo aš iš tikrųjų mieliausiai nuo šiol siečiau savo gyvenimą – vaikščioti koja į koją su draugais ir daryti pasauliui malonų darbą“ (p. 288). Dar viena bendrystės išraiška – šokis. O šokama čia pagal Oskaro mėgstamiausią grupės „ABBA“ rinktinių dainų plokštelę. Gal ši muzika padarytų efektą bet kokiame spektaklyje? Bet šiame ji išties kuria „You can dance“ („Tu gali šokti“) nuotaiką, kuri įkvepia Oskarą, susieja jo draugus ir vakarėlio nuotaika užkrečia žiūrovus. Būtent tada kiekvienas gali pajusti, ar yra išvien su Kalendoriumi ir jo draugais.
Kaip ir dienoraštis, spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ galėtų tęstis be galo, bet jis baigiasi nauja pradžia – Oskaras iškeliauja paskui savo meilę. Pasak švelniosios Oskaro mamos, norėtųsi, kad pasaulyje tokių žmonių kaip jis būtų daugiau. Tam pritaria ir teatras, vaizduodamas tokį herojų ir didindamas Kalendoriaus fanų klubą. Šis viltingas kūrinys, keliantis šypseną ir juoką, leidžia patikėti, kad net ir itin pažeidžiamas, jautrus žmogus gali atsiverti pasauliui ir kitiems. Jei tik labiau palaikytume vienas kitą... Taip pat spektaklyje svarbus pats teatras. Oskarą kurti įkvėpė iš sostinės atvažiavęs „Peras Giuntas“, ir spektaklio finale tam atiduodama duoklė. Oskarui iškeliaujant, jo priekaba sukasi ratu ir tolsta skambant Edvardo Griego muzikai, skirtai Ibseno pjesei, tarp teatro dūmų mirga galinės šviesos, ir visa tai kuria scenos paslaptį bei grožį.
Kelionę į Klaipėdą finansavo Scenos meno kritikų asociacija
