Dvidešimt penktąją, lūšies valandą, kai naktis susipina su aušra, sapnai su tikrove, o protas sklando paribiais, kyla mintys, galinčios pakeisti gyvenimo eigą ar nulemti mirtį. Artūro Areimos spektaklyje „Lūšies valanda“, kurio premjera įvyko sausio 31 d. Vilniaus senajame teatre (koprodukcija su Artūro Areimos teatru, AAT), šios valandos keleiviai braunasi per tamsumas, kad patektų į šviesą, atrastų naivų, iki graudulio jaudinantį tyrumą. Scenoje rieda sunkūs akmenys, iš burnos traukiamas raudonas siūlas, ant durų supasi rūkantis katinas, banguoja didžiulė plastiko plėvė, griūnama trūktelėjus už prie kojos pririštos virvės. Šio spektaklio prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.
Areima perkuria švedų rašytojo Pero Olovo Enquisto pjesės „Lūšies valanda“ (1988, vertė Zita Mažeikaitė) struktūrą, išlaikydamas siužeto esmę, bet didžiąją dalį veiksmo iš buvusios Pastorės prisiminimų perkelia į esamąjį laiką, taip sustiprindamas įtampą. Du spektaklio veiksmai paklūsta kontrasto principui. Pirmajame kuriamas režisieriaus braižui būdingas tamsus, slegiantis, savoms taisyklėms paklūstantis pasaulis. Spektaklyje, kitaip nei pjesėje, institucija, kurioje uždarytas Vaikinas, vaizduojama mistiškai, paslaptingai, su siaubo elementais. Scenografo Olesio Makukhino sukurtoje neperkrautoje erdvėje svarbios šviesą sugeriančios ir atspindinčios faktūros. Pirmame veiksme vyraujanti tamsa ir keliomis lempomis kuriami aštrūs, fiziškai žeidžiantys šviesos efektai (šviesų dailininkas Julius Kuršys) išryškina baltus, elegantiškai kostiumų dailininkės Valdemaros Jasulaitytės sukirptus veikėjų kostiumus, pabrėžiančius jų profesiją ir charakterį. Scenografijoje pasitelktos pakylos su nuolydžiu nulemia veikėjų judėjimo ir mizanscenų įvairovę.
Mįslingo, keisto pasaulio nuotaiką kuria iš pradžių nebylūs aktorių Artūro Aleksejevo ir Maksimo Tuchvatulino vaidinami padėjėjai. Jų vedlė – psichologė Lisbetė (Eglė Špokaitė) – savo laikysena, vaikščiojimu tiesiomis atkarpomis, sukaustytais judesiais ir šalta kalbos maniera primena griežtą dirbtinį intelektą. Šią sąlygišką aplinką sustiprina gyvai kompozitorės Monikos Poderytės (π) ir instrumentalisto Juliaus Bučinsko atliekamos šiurpių garsų partitūros bei ant galinės scenos uždangos projektuojami nespalvoti vaizdai (videomenininkas Kristijonas Dirsė), kuriuose vyrauja naktį klajojančių veikėjų veidai išsiplėtusiomis akimis. Ši aplinka vaizduoja ne tik instituciją, bet ir pasąmonės labirintą, galiausiai atskleidžiantį, kad išprotėjęs yra visai ne Vaikinas, bet tie, kurie jį tokiu laiko.
Į paslaptingą ir pavojingą institucijos pasaulį įvedama pastorė Helena (Eglė Grigaliūnaitė). Jai liepiama nusiauti ir palikti šaliką. Svetima ir nenuspėjama aplinka, kurioje nuolat gresia garsinis ir fizinis smurtas, ją priverčia krūpčioti ir gūžtis. Ji nueina ilgą kelią ir įveikia ne vieną kliūtį, kol susitinka su Vaikinu (Saulius Ambrozaitis). Du žmones nužudžiusio, institucijoje kalinamo jaunuolio pusėje yra ir pjesės, ir spektaklio autoriai. Dar stipriau nei pjesėje spektaklyje išryškinamas psichologės Lisbetės ir universiteto atliekamo eksperimento absurdas. Veiksmas plėtojasi aplink gulintį, nugarą atsukusį Vaikiną, kuriam neleidžiama kalbėti, o kiti byloja už jį.
Pagrindinė Vaikino istorijos, pakeitusios Pastorės gyvenimą, ašis – jo ryšys su katinu, kuris jam buvo paskirtas globoti kaip Lisbetės mokslinio eksperimento dalis. Aktoriai tiksliai atlieka savo vaidmenis, atstovaudami vienas kitam prieštaraujantiems poliams: Špokaitė, Aleksejevas ir Tuchvatulinas atspindi normas užtikrinančią instituciją, o Ambrozaitis ir Grigaliūnaitė – žmogiškumą. Pastorei vis trukdoma tiesiogiai kalbėtis su Vaikinu, kol jo istoriją šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje galiausiai ima pasakoti Katinas. Tuchvatulino kuriamas personažas – nei pūkuotas, nei mielas, veikiau primenantis velnišką „Meistro ir Margaritos“ Begemotą ar besimaivantį juokdarį, bylojantį tiesą, atskleidžiantį eksperimento absurdiškumą, jo vykdytojų žiaurumą ir nežmogiškumą.
Antroje spektaklio dalyje bauginanti, griežta, šalto kalėjimo režimo atmosfera sušvelnėja, scena prisipildo šiltos šviesos. Lisbetė guli metalinėje vonioje ir įgyja aptakių, žmogiškų bruožų. Tik tada Pastorė gali priartėti prie Vaikino, o jis – prabilti. Antroje dalyje atsiveria kūrinio jautrumas, švelnumas ir grožis. Ambrozaitis su vaikiškai naiviu tikėjimu perteikia šviesią savo veikėjo svajonę – kartu su draugu katinu sugrįžti į senelio namą, kurio sode skamba dieviška arfa. Ši iliuzija tokia stipri, kad jis įtiki, jog laisvė įmanoma.
Pastorė Helena kartu su žiūrovu eina ilgu, klaidžiu labirintu, kol pasiekia tiesos šerdį, ir tai, kas atrodė kaip beprasmis smurtas, atsiskleidžia kaip naivus gėris ir kova už svajonę. Vaikino, kurį institucija laiko pakrikusios psichikos asmeniu ir nepavykusio mokslinio eksperimento dalimi, istorija pakeičia Helenos pasaulėvoką, apverčia jos požiūrį į Dievą ir nulemia sprendimą pasitraukti iš bažnyčios. Bibliniai motyvai kūrinyje susipina su nekonvenciniu dieviškumo suvokimu. Grigaliūnaitės pastorė Helena, kitaip nei institucijos atstovai, yra ta, kuri įsiklauso ir išgirsta Vaikiną, pamėgina jį suprasti. Ir tokį žmogiškumą vertina spektaklio kūrėjai.
Areimos „Lūšies valanda“ – jautrus spektaklis, atveriantis veikėjų pažeidžiamumą ir tyrumo grožį. Spektaklyje justi aiškus vertybinis pagrindas – stojimas pačių pažeidžiamiausių pusėn, noras suprasti atsidūrusius paribiuose ir tai nulėmusias aplinkybes. Spektaklis persmelkia kaip dainuojantis Poderytės balsas, lydintis veiksmą ir perteikiantis nepakeliamą skausmą, kai dega svajonė arba draudžiama padėti tam, kurį myli. Spektaklis žymi ne tik Areimos, kaip režisieriaus, kūrybinę brandą, bet ir besikeičiantį Vilniaus senąjį teatrą, kuris darosi atviresnis skirtingoms kalboms, teatro kryptims, eksperimentams ir kviestiniams aktoriams.
