2024 m. atidarytas iš esmės rekonstruotas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė pirmą naujojoje scenoje pastatytą baletą – dviejų dalių spektaklį „Legenda“, kurį kompozitorius Antanas Jasenka sukūrė teatro užsakymu (premjera įvyko 2024 m. lapkričio 29 d.).
Susipažinus su užsakymo istorija, akivaizdūs šiuolaikinei baleto kultūrai kylantys iššūkiai, temos ir išraiškos priemonių derinimo klausimai, ryškėja istoriją pasakojančio šokio spektaklio formą lemiantys dabarties teatro kultūros kontekstai.
Tuometės teatro vadovės Laimos Vilimienės pasiūlymas prisiliesti prie Vakarų Lietuvai svarbios Herkaus Manto sukilimo ir apskritai prūsų tautos likimo temos įgyvendintas nutolus nuo konkretybių ir pasirinkus asociatyvią muzikos ir šokio kalbą. Toks choreografo, dabartinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovo Gajaus Žmavco sprendimas pasiteisino ir dar kartą įtikino šokio kaip savarankiškos, neiliustruojančios teatrinės kūrybos formos galimybėmis pasiekti užsibrėžtą tikslą abstrakčioms meno sritims – visų pirma muzikai – būdingomis priemonėmis.
Istorijas pasakojantys šokio spektakliai egzistuoja ir turi teisę egzistuoti, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad pasakojimai – klasikinio baleto paveldas. Prūsų ir Herkaus Manto temos Lietuvos muzikinėje kultūroje yra palikusios pėdsakų – pirmiausia tai epiškas Lietuvių folkloro teatro, režisieriaus Povilo Mataičio ir dailininkės Dalios Mataitienės muzikinis-literatūrinis-vizualinis pasakojimas „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989) ir Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ (pastatymai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – 1997 ir 2018 m.). 2018 m. spektaklyje režisieriui Gediminui Šeduikiui talkinusios scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė įvaizdino ir „Legendos“ sumanymą. Menininkės pasirinko lakonišką formą ir nesiekė ieškoti atspirties taškų istorinėje ikonografinėje medžiagoje. Pagrindinis scenografijos objektas didžiulis nudžiūvęs medis, įtaisytas scenos viršuje šakomis žemyn ir lėtai besisukantis aplink savo ašį, monumentaliai perteikia prūsų kaip išnykusios, nudžiūvusios baltų kamieno šakos likimą. Pirmoje spektaklio dalyje šokėjai – ir merginos, ir vaikinai – vilki ilgas juosvai pilkšvas sukneles, kurių ansamblis sukuria homogeniškos bendruomenės įvaizdį, drabužių klostės papildo judesį išraiškingomis erdvinėmis formomis, o antrojoje juodi triko leidžia pajusti kūnų, judesių ir jų kombinacijų grafiškus siluetus.
Kompozitorius Jasenka jau dalyvavo kuriant keletą šokio spektaklių – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre prisidėjo prie spektaklio „Notrdamo legenda“ partitūros (aranžavo Riccardo Cocciante’s muziką), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pernai įvyko baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ premjera. „Legendoje“ muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.
Iš kelių kitų darbų pažįstama Žmavco stilistika šiame spektaklyje išsaugo pagrindinius bruožus – racionalų erdvės pojūtį, gebėjimą kurti aiškias choreografines struktūras, kurių dinamiką ir dramaturgiją lemia santūrūs, sinchroninėmis dermėmis pasižymintys brėžiniai. Pirmoje dalyje dvidešimt keli šokėjai sugeneruoja pulsuojantį nuoseklų muzikinį ir choreografinį organizmą, antroji suskyla į atskirus epizodus, solo ir duetų koliažą, kuris, nepaisant vienijančios choreografinės estetikos, nutolsta nuo apibendrinimo ir skamba kur kas konkrečiau, individualiau – ir tuo pačiu metu labiau primena ne spektaklį, bet nepertraukiamą choreografinių numerių rinkinį. Jų derinys pagal keliamas asociacijas ne visada įtikina, norint suprasti kūrėjų intencijas tenka žvilgčioti į programą, ieškoti jų pačių pasisakymų ir savo tikslų išaiškinimo.
Su Herkumi Mantu siejamos frazės apie kovą už laisvę choreografo ir kompozitoriaus pasisakymuose skambėjo kiek plakatiškai, bet spektaklyje nevirto deklaracijomis. Be išlygų tragišką išnykusių prūsų likimą kūrėjai mėgino sušvelninti net tamsiausias istorijas nušviečiančiais vilties ir meilės motyvais – gal todėl spektaklis baigiamas skaidriu duetu, einančiu po lėtai, atbulomis į arierscenos tamsą besitraukiančių šokėjų eilių.
Martyno Norvaišo vaizdo projekcijos taip pat perteikia atšiaurią spektaklio nuotaiką, o šviesų dailininko Andriaus Stasiulio sprendimai kuria raiškesnių kontrastų stokojančią prieblandą, prišlieja „Legendas“ prie daugumos pastaraisiais metais matytų baleto spektaklių minorinės, monochrominės estetikos.
Klaipėdos muzikinis teatras pastaraisiais metais tapo tikru originalios sceninės muzikos mėgėjų traukos centru ir nusipelno atidžios kritinės refleksijos, kurią pirmiausia turėtų formuoti paties uostamiesčio kultūros vertintojai, nes jiems šis teatras gali asocijuotis ne vien su premjeromis, bet ir su kasdiene muzikinio teatro rutina, kurioje kur kas labiau galima pastebėti konkrečius kūrėjus, sekti jų kūrybines biografijas. Ypač tai pasakytina apie šokėjus, kuriuos iš didesnio atstumo vertiname kaip pajėgią, savo atlikimo braižą turinčią trupę. „Legendos“ koncepcija sąmoningai deindividualizuoja istoriją, tačiau spektaklyje kai kurie artistai turi gana sudėtingų choreografinių užduočių – tai Bernatas Blay Boschas, Oleksandra Borodina, Romanas Budko, Anna Chekmarova, Yanas Malaki, Aurora Ruvoletto, Barbara Ribeiro Santos. Choreografas jiems suteikia galimybę parodyti šokio techniką, gebėjimą ryškius judesius – plačius ir aukštus šuolius, žingsnius – įprasminti jausmais, kuriuos patirti ir tikimės šokio spektaklyje.
Vienintelis susitikimas su klaipėdiečių „Legenda“ negali garantuoti objektyvaus, išsamaus spektaklio įvertinimo – tikintis progų dar kartą jį pamatyti ir aiškiau pajusti jo privalumus bei trūkumus. Bet akivaizdu, kad pastarųjų metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis tolygiai aukštą meninį baleto trupės pulsą.
