Apie orą kalbame, kai neturime ką pasakyti. Iš šalies žiūrint, pokalbis tarsi įvyksta, keičiamasi pozicijomis, gestikuliuojama, galima pakelti net balsą, tačiau abi pusės supranta, kad kalba tik apie orą. Arba nieką. Pokalbis apie nieką vyksta ir tada, kai bandoma kalbėti apie viską, fragmentiškai šuoliuojant per žmonijos žiaurumo naratyvą nuo Antikos iki dabarties, ir paslystant ten, kur ta pati žmonija ir krito veidu į purvą – Holokausto istorijoje.
Spektaklis „Geras oras, jei per daug negalvoji“ Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje pakliuvo į „viskas apie nieką“ spąstus, kuriuos sau paspendė režisierė ir pjesės autorė Kristina Marija Kulinič. Iš spektaklį lydinčių interviu nesunku suprasti kūrėjos išeities tašką, gimusį reflektuojant šių dienų realybę, mąstant apie naujų karinių konfliktų priežastis ir pasekmes, apie žmogaus, kuris gali tapti ir auka, ir agresoriumi, moralinės atsakomybės ribas. Tokiame dilemų ir klausimų prisotintame klimate net ir kasdieniuose pokalbiuose sunku ignoruoti jausmą, kad stovime tarsi ant bedugnės krašto ir stebime, kad istorija kartojasi, nepaisydama skambaus pokarinio pažado ateities kartoms, kad karo baisumai niekada nebegrįš („Never again“). Ir ką šioje bejėgystės akimirkoje galime padaryti? Dramaturgė siūlo kalbėtis, ir pakviečia į nejaukų pirmąjį istorijos mokytojos Marijos ir kareivio Juliaus pasimatymą kažkur Vilniaus senamiesčio kavinėje.
Aktoriai žiūrovų jau laukia sėdėdami ant lengvų metalinio karkaso kėdžių. Ryškiai apšviestoje scenoje galima juos, beveik nejudančius, apžiūrėti dar iki prasidedant veiksmui. Julius (aktorius Dovydas Stončius) ir Marija (aktorė Edita Gončarova) vilki išblukusio melsvo audinio rūbus – „džinsų karta“, pagalvojau, nors vėliau tas blankus mėlynumas priminė „debesų kamufliažą“, kurį sielos apsivelka prieš pasibelsdamos į dangaus vartus. Vadinasi, čia sėdi du „geriečiai“, apsupti baltų burių, o gal džiūti paliktų baltinių. Irgi gera metafora – juk skalbinius viešai džiauna neturintys ką slėpti. Tai tiek apie foną, t. y. kostiumus ir scenografiją (scenografijos ir kostiumų dailininkė – Karolina Klimavičiūtė). Bandau ieškoti ir aktorinių ženklų, kuriuos du scenos erdvėje sėdintys personažai galėtų siųsti vienas kitam bei žiūrovams. Bet jų sudribusios pozos ir vienas kitam skirti žvilgsniai tą vakarą ryšio nesukūrė – nei vieno su kitu, nei su stebėtojais. Kaupėsi? Ar tiesiog nežinojo, ką vienas kitam pasakyti?
Dėl to atrodė, kad turi ką pasakyti publikai. Spektaklį Dovydas Stončius pradeda ištrauka iš „Slaptosios Kauno žydų geto policijos istorijos“, pasakojimu apie 1944 m. pradžioje vykusį geto policininkų tardymą, kankinimą ir žudymą, siekiant išgauti informaciją apie gete įrengtas slėptuves. Šis tekstas, iššaunamas be jokios įžangos, akimirkai sustingdo. Iš pradžių tarsi bandęs išlaikyti distanciją ir tekstą sakyti nesuinteresuoto dokumentikos tyrėjo balsu, Stončius pasiduoda emocijai ir apibendrina: vieni tyli iki mirties, kiti palūžta ir nurodo gestapui vietas, kuriose tuo metu slepiasi jų artimieji. Štai tokia pradžia – nors ir tiesmuka, bet ji galėjo duoti pagrindą tolesniam veiksmui, tapti atspirtimi dramaturgės iškeltiems klausimams svarstyti, rėmu praeities ir dabarties jungčiai.
Vietoje to, tarsi abejojant žiūrovų empatija ir gebėjimu suprasti žmogišką skausmą, kurį Kauno geto kaliniai patyrė prieš 80 metų, turime klausytis seklių svarstymų apie gailestį hipotetiniam kačiukui, – o jei jam išdurtų akį, ar būtų gaila, klausia Editos Gončarovos vaidinamos naivios Marijos Stončiaus personažas, kuris tuojau prisistatys karininku Juliumi. Žiūrovų akyse šie žmonės dar yra svetimi, jų pasimatymas – dar nė neprasidėjęs, tačiau spektaklio kūrėjai jau per pirmąsias dešimt minučių nori supažindinti su takaus laiko samprata, kuri teoriškai leidžia nesilaikyti chronologijos ir šokinėti per laikmečius ir epochas. Kaip tai veikia – ir visai sėkmingai – matėme „Quantoje“, bet spektakliui „Geras oras, jei per daug negalvoji“ griauti laiko tėkmės dėsnį nesiseka. Jei neveikia fizika, dramaturgijos arsenale dar lieka nepažini anapusybės mistika, žydų mitologinės būtybės dibukai – mirusiųjų dvasios, trumpam įsikūnijančios į gyvuosius, kad papasakotų savo istoriją. Bet įžengę į spektaklį jie išblaško dramaturginę logiką, ir, nors trumpam įgyja žmogišką pavidalą, jų istorijų prasmė lieka paraštėse. Dar daugiau – žudiko dvasia, nusileidusi į sceną iš Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“, yra ryškesnė nei jo aukų (o jų daug) paveikslai. Gal todėl, kad ir vieni, ir kiti scenoje visada kalba kažkam bevardžiam – tardytojui, žurnalistui, t. y. bet kam, kas užduoda klausimą. Netikėtas balansas sukuriamas scenoje, kai akis į akį susitinka auka ir budelis – jo žiaurumas išsirutulioja iš smalsumo, iš nekalto klausimo apie aukos papuošalus, jos baimė – nes jis artėja, įsiveržia į jos erdvę ir nepaleidžia. Ir štai jie jau balansuoja ant kėdės – tarsi šoktų mirties arba meilės šokį.
Taigi, spektaklyje dar yra meilės tema, yra ir pasimatymas – tas pats, kurį vis pertraukia dibukai, mitologiniai personažai ir dvasios. Pasimatymas turi atskirą dramaturginę ir režisūrinę liniją, ir geriausiai atskleidžia Kristinos Marijos Kulinič įdirbį performanso žanre. Įsimintina pantomimos scena paplūdimyje, subtiliai palydėta garso ir šviesos efektais (kompozitorė – Monika Poderytė, šviesų dailininkas – Ramūnas Nėnius). Ją vaidindami aktoriai tarsi atgyja, atsipalaiduoja išsilaisvinę iš jiems primesto laiko ir naratyvų chaoso. Šioje scenoje, kaip ir beveik visame spektaklyje, ryškiausia yra Edita Gončarova, tiksliai emociškai dėliojanti jai tekusio dramaturgiškai padriko personažo siluetą.
Iš tiesų, 2024 m. Vilniaus senojo teatro premjerose („Kaligula“, „Kankinys“, „Reforma“) Gončarova stebina ir džiugina kuriamų vaidmenų amplitude ir svoriu, aktoriniu tikslumu. Bet aktorinė meistrystė negelbsti, jei nėra ką pasakyti. Antrojoje spektaklio „Geras oras, jei per daug negalvoji“ pusėje abu aktoriai, jau išrengti iki apatinių (kam?), turi sujungti XXI amžių ir Antiką. Stončius virsta „filosofu Agamemnonu“, Gončarova – „paskutine Klitemnestra“, trimatės jų projekcijos šoka ant baltų burių (videomenininkas – Kristijonas Dirsė). Dviem monologais turbūt siekta dekonstruoti visuomenės normas, šiuolaikinę madą budelius matyti kaip aplinkybių aukas, taip pat mesti iššūkį stiprėjančiam radikalizmui, kuris savinasi moters kūną, nepalikdamas galimybės rinktis, ar ji nori kurti gyvybę po savęs. Nes, pasak „paskutinės Klitemnestros“, tų, kurie gims, lauks du kraštutinumai – žudyti arba būti žudomiems. Taip, mes visi mirsime – pačioje pasimatymo pradžioje sutaria kareivis Julius ir mokytoja Marija, todėl vienintelis būdas to išvengti – negimti, sako Klitemnestra. Tuo pačiu metu, kai JAV vyksta principinė kova dėl moterų teisių.
Nėra abejonės, kad visos Kristinos Marijos Kulinič pjesėje ir spektaklyje paliestos temos yra svarbios, kad jos yra šių dienų žmonių pokalbių dalis. Ir dalyje tų pokalbių – nori nenori – iškyla ir istorinės paralelės. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidaro. Spektaklis tampa apie viską ir apie nieką, – gal geriau pakalbėkime apie orą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
