Rugpjūtį paskelbus apie Richardo Strausso operos „Salomėja“ koncertinę versiją LVSO koncertų salėje, antrą kartą kartoti nereikėjo. Užteko vienintelės pavardės – Asmik Grigorian, ir bilietai buvo akimirksniu iššluoti. Visa sudėtis pasivijo vėliau. Nestabdė ir ekonominis aspektas: suprantama, juk kuriant tokius įvykius publika turi tapti įvykio dalininke. Nes pakartojimo nebus.
Tai lauktas Dalios Ibelhauptaitės, „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro su Gintaru Rinkevičiumi trio sugrįžimas. Ibelhauptaitės Lietuvos operos gyvenime trūko. Ilgą laiką ji buvo inovatyvių idėjų variklis ir vertė pasitempti gana hermetišką šio žanro pasaulį Lietuvoje. Ji buvo vienintelė nuosekliai vykdanti žymiausių mūsų solistų grąžinimo namo misiją. Taip, prisimename, kokiomis sąlygomis tai vyko, kokia buvo senoji Kongresų rūmų salė, tačiau „Bohemiečių“ (vėliau „Vilnius City Opera“) stiprybe tapo bendruomeniškumas ir įtaigus, beveik fanatiškas tikėjimas trupės reikalingumu. Jo reikėjo ir dabar, sukviečiant dainininkus „Salomėjai“. Dalia grįžta tęsti šios vertingos misijos.
Kas pasikeitė nuo to laiko – ne šio rašinio tema, bet užtenka pasakyti, kad lietuviai kaip buvo, taip ir yra reti svečiai Lietuvoje. Kitoje gatvės pusėje – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Asmik Grigorian pastarąjį kartą ten dainavo 2019-aisiais statytoje Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“. Aušrinė Stundytė sykį pasirodė „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“. O Vidai Miknevičiūtei ir Violetai Urmanai prikviesti neužteko vadybinės energijos. Jos dainuoja visame pasaulyje, išskyrus namus. Tiesa, pozityvių pokyčių yra. Duris atvėrusi renovuota LVSO koncertų salė teikia vilties, kad čia kurti bus lengviau, erdviau ir oriau.
Vertinant pagal tai, kiek užsienyje garsūs mūsų solistai atlieka „Salomėją“, tai beveik tautinis veikalas, gaila, itin retai skambantis čia. Kita „Salomėja“, kurioje Asmik pasirodys kartu su Urmana, Londono simfoniniu orkestru ir seru Antonio Pappano, įvyks „Barbican“ centre kitų metų liepą. Galima pasvajoti, kad tęsdama misiją Ibelhauptaitė pristatys „Elektrą“ su Stundyte, Grigorian ir Urmana viename spektaklyje. Tai kitas lietuviams ypač sėkmingas veikalas. O tada turėtų būti Miknevičiūtės Siglindė Richardo Wagnerio „Valkirijoje“. Galbūt šie planai režisierės ir prodiuserės mintyse jau yra?
Grįžkime į spalio 14 d. vakarą LVSO koncertų salėje. Asmik Grigorian ir Kostas Smoriginas nereikalauja komentarų, jie patyrę, pripažinti, geriausiose scenose laukiami šios operos atlikėjai. Asmik 2018–2019 m. šį veikalą priminė triumfu Romeo Castellucci pastatyme Zalcburge. Pamenu, tuomet „Salomėjos“ įrašą iš Zalcburgo stebėjo tūkstantinė minia prie LNOBT. Taigi, šįvakar liko tik sėdėti ir sugerti besąlygiškai. Grigorian balso meistriškumo ir diapazono, vaidybos įtaigos neaprašysiu geriau nei dešimtys recenzentų, todėl pasiskolinsiu apibendrinančią citatą iš Marko Pullingerio rašinio 2018 m.: „Asmik sopranas ryškus ir pulsuojantis plienu.“ Nuo pirmo pasirodymo scenoje iki pat finalo buvo aišku, kad ji – Salomėja, ir ji, Asmik Grigorian, yra visų įvykių centras ir traukos taškas.
Smoriginas – nepaprastai stiprus, tamsus, emociškai įtaigus Johanano įkūnytojas. Jam nieko nėra neįmanomo, niekas nepajudins jo tikėjimo. Pastarąjį sezoną Kostas yra paskyręs „Salomėjai“. Iš Vilniaus jis išvyko į Hanoverį, vėliau dainuos seriją spektaklių Flandrijos ir Malmės operose. Galiausiai Andreaso Homoki interpretacijoje Ciuricho operos teatre, kur jo popandeminis Johananas sulaukė ir tarptautinės spaudos dėmesio. Nuo Kosto kuriamo Eskamilijo iki Johanano ne vienas žingsnis, bet abu vaidmenys, atliekami ištisais sezonais, paverčia Kostą nepamainomu žymiausių režisierių pastatymų dalyviu.
Ypač ryškus Erodo (Johnas Daszakas) ir jo scenos sutuoktinės Erodiados (Ieva Prudnikovaitė) duetas (beje, Daszakas su Asmik pasirodė ir lemtingoje Zalcburgo „Salomėjoje“). Jo tenoras skaidrus, puikiai perteikiantis augančią įtampą ir isteriją, artistiškumas kaustantis. Darniai ir visapusiškai suskambėjo visa atlikėjų sudėtis, puikus balansas tarp meistriškumą rodančiųjų ir iš jų besimokančiųjų.
Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą minimalioje didžiulės LVSO koncertų salės erdvėje, ryškūs kostiumai padėjo suvokti prasminius akcentus. Vaizdo projekcijos, įdarbinusios ir naujuosius salės interjero akcentus, labiau kūrė nuotaiką nei pasakojo istoriją. Apsieita be pertekliaus – „Septynių skraisčių šokis“ liko projekcijose ir muzikoje, Smoriginas išvengė savo galvos muliažo ant sidabrinio padėklo. Kuo mažiau rekvizito, tuo daugiau vaizduotės. Galima apibendrinti – puikus koncertinis variantas su spektaklio atmosfera.
Maestro Gintarui Rinkevičiui teko mįslė, kaip sudėtingomis sąlygomis įtaigiai perteikti sodrią Strausso partitūrą ir kartu „nenužudyti“ solistų. Tai beveik pavyko. Valstybinis simfoninis orkestras buvo puikios formos, kartais pasiduodantis pagundai dominuoti. Maestro paspaudimas „ant greičio pedalo“, įtampos augimas puikiai pasiteisino finale ir stabdė publikos kvėpavimą, ypač po lemtingų Erodo žodžių Man töte dieses Weib! Tiesa, bendresnes charakteristikas orkestras atliko puikiai, tačiau jose ištirpo dėmesys detalėms.
Galiausiai, svarbi pastatymo veikėja – LVSO koncertų salė. Nesileisiu į akustikos analizę, nes atrodo, kad spektaklio patirtis labai priklausė nuo vietos salėje. Pirmą veikalo pusę ausis bandė susigaudyti ir sulipdyti balsus su orkestru – tekstas buvo gana sunkiai suprantamas, kai kurie nepagrindinių vaidmenų balsai nuskęsdavo orkestre. Net orkestrus perskrodžiantys Asmik ir Kosto balsai, regis, šįkart galynėjosi su garsu. Atrodo, kad LVSO tebebando susidraugauti su naujomis sąlygomis ir prie jų priprasti. Kartu su orkestru tai daro solistai ir klausytojai. Tačiau pamažu viskas tapo vieniu ir užaugo iki nepaprastai stipraus finalo. Ich habe deinen Mund geküsst, Jochanaan... Nustojau kvėpuoti ir aš.
Linkiu, kad šio kultūrinio reiškinio pakartojimas būtų, nes stipriausius mūsų solistus turi išgirsti ir pamatyti kuo daugiau klausytojų. Ši bekompromisė kokybė ir meistriškumas yra vienintelė tikrai kažką keičianti patirtis, pažadas naujai auditorijai, gaivus oras melomanams ir žinia pasauliui vienu metu. Norisi turėti kuo artimesnį ryšį su šiomis vertybėmis. Šiai kokybės misijai būtina Nacionalinė koncertų salė.
