Aktyviai stebint scenos menų lauką, ilgainiui tarp daugelio kūrinių imi įžvelgti tam tikrus dėsningumus ir tendencijas. Vienas tokių, vis dažniau sutinkamų šokio lauke – beveik nepertraukiamo sukimosi ratu motyvas, dažnai derinamas su nedideliu atsikartojančių judesių žodynu. Šiemet šia išraiškos forma naudojosi Lietuvoje rodytas Eriko Erikssono ir Krišjānio Santo kūrinys „Vērpete“, kompanijos „Low Air“ darbas „Vienudu“, Alexanderio Vantournhouto „VanThorhout“. Rugsėjo 21 dieną, prie šių kūrinių prisidėjo ir Prancūzijoje kuriančio lietuvių choreografo ir šokėjo Dovydo Strimaičio spektaklis „Suk suk“, sukurtas kartu su Šeiko šokio teatru.
Strimaitį, pasak spektaklio aprašymo ir sklaidos pranešimų, domina liaudies šokiuose ypač dažnas rato motyvas, tad „Suk suk“ dėmesys skiriamas būtent jam: trys šokėjos, apsirengusios tautiniais kostiumais, žengia į prietemoje skendinčią sceną ir pusvalandį eina, bėga bei sukasi aplink save judėdamos ratu.
Anksčiau minėtuose spektakliuose rato motyvas tapo neišvengiamai prasmingu: vienišas kūnas, besisukantis aplink savo ašį, nuteikia mąstymui apie nuovargį ir kelio, atsakymo ar sprendimo paieškas; du kūnai – galvoti apie jų tarpusavio ryšį. „Suk suk“ į ratą sujungti trys kūnai užklumpa netikėtumu – jei įprastai rato motyvas prasmes kuria kone pats savaime, čia jų fenomenaliai tuščia. Scenoje esančių šokėjų judesys beveik visiškai išvalytas nuo bet kokių kitų liaudies šokio motyvų tampa toks universalus, kad kartu ir beprasmis. Siekdamas išgryninti liaudies šokį iki rato motyvo, spektaklio choreografas galiausiai jį ne išgrynina, o redukuoja, ir paprastu judėjimu tapęs ėjimas, bėgimas ar sukimasis ratu nekviečia galvoti nei apie liaudies šokį ir jo keliamas temas ar kuriamus ryšius, nei signifikuoja kažką kito.
Spektaklyje prasminiu fonu ir nuoroda į liaudies šokio kryptį tampa visa, kas nėra judesys – tautiniai šokėjų kostiumai, liaudies audinių raštus primenantys fluorescenciniai šviestuvai, atsikartojantis dainos „Suk suk ratelį“ motyvas. Muzika palengva išsivysto į klubinę, įgyja užvedantį ritmą, šokėjų judesys greitėja, tačiau lieka keistai sterilus, kažkur toli, netransliuojantis nieko, net ir smagumo stebėti liaudies šokio sukinius. Kuriama atmosfera kelia jausmą tarytum pakeliui iš Dainų šventės šokėjos įstrigo limbe – neapibrėžtoje erdvėje tarp laiko ir vietos, ir yra priverstos amžinai suktis ratu ir kartoti bejausmes, kadaise reikšmę turėjusių judesių išnaras.
Į akis krenta ir mažo šokėjų skaičiaus kuriamas nuolatinio asimetriškumo pojūtis – šokėjų judesio trajektorija dažniau sudaro trikampį nei ratą. Pagal ant grindų išklijuotas žymas galima nuspėti, kad atlikėjoms iškelta komplikuotos ir įmantrios judesio trajektorijos užduotis, tačiau jų išdidinamas ir sutraukiamas ratelis bei staigūs šokėjų eiliškumo pokyčiai veikiau lieka chaotiška, neperskaitoma ir lengvai erzinančia kūrinio plotme negu įtraukiančiu reginiu.
Choreografas spektaklio reklaminėse citatose deklaruodamas, kad sieks išsiaiškinti, „kiek liaudies šokis yra autentiškas ir kiek jis yra liaudies“ (gražiai skambanti formuluotė, kurioje ieškant prasmės pagauni save į sakinį spoksant labai ilgai ir bevaisiškai), tarsi tikisi, kad judėjimas ratu pats atsakys į šį klausimą. Tačiau ratas, kaip jau minėta, galintis reikšti labai daug, čia nereiškė nieko.
„Suk suk“ nuosekliai papildo Strimaičio kūrybinę biografiją, kurioje minimalizmas ir atsikartojimas yra esminiai šio kūrėjo bruožai. Visi Strimaičio darbai apibrėžti griežtos choreografinės sekos, preciziško žingsnių ritmo, skaičiavimo, nepertraukiamo šokėjų galimybių ribas iššaukiančio judesio, tačiau yra visiškai apvalyti nuo prasmės. „Duetas“ šokėjų kūnus paverčia metronomo ritmą sekančiomis, baletinius šuoliukus atliekančiomis mašinomis, „Hairy“ atlikėjus pajungia pusvalandį ritmiškai kratyti plaukus. Jei „Duete“ akimirką sužimba baletiško šokio iškankintų šokėjų išstojimas prieš fiktyvią, scenos gale rampos šviesomis nužymėtą publiką, kuri šiems suteikia akimirką „išsipildymo“ (o žiūrovams – akimirką interpretacijos džiaugsmo), „Hairy“ ir „Suk suk“ to nebėra. Abiejuose darbuose norint galvoti ir interpretuoti, o ne vien spoksoti, reikia įdėti daug pastangų, kol galiausiai pasijunti taip, lyg spektakliui pritempinėtum prasmę, kuri jau gerokai nutolusi nuo to, ką siūlo pats kūrinys.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
