Dorianas ir mylimieji

Rūta Oginskaitė 2022-10-04 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka

aA

Sekmadienį Kaune žiūrėjom Roberto Wilsono „Dorianą“, pirmadienį tyrinėjau labai išsamią spektaklio programėlę-knygą su visų herojų ir kūrėjų pristatymais ir pačia Darrylo Pinckney´io pjese, šiandien vis dar esu sekmadienio spektaklyje, kurį absoliučiai meistriškai suvaidino Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas, ir net šokanti scenos technikų komanda, ir visiems jiems plojome stovėdami (nuoširdžiai, o ne kad visi stojasi) ir kuo garsiau kartodami „Bravoooo!“

Spektaklyje veikia Oscaras Wilde´as ir jo sukurtas Dorianas Grėjus, ir Oscaro mylėtas Alfredas Douglasas, veikia dailininkas Francis Baconas, jo pieštas ir jo mylėtas Georgas Dyeris. Menininkai, jų kūriniai ir jų likimai. Nėra labai svarbu, kada kuris prabyla, šoka, dainuoja ir kuriame monologe kieno motyvas. Viskas viename, toje paslaptingoje figūroje su juodu paltu ir juoda skrybėle ar baltu kostiumu ir baltomis pirštinėmis - lyg iš nebyliųjų filmų, kurtų Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (vokiečių ekspresionizmas - Wilsono pamėgta stilistika). Aktoriai nugrimuoti taip, kad abu su lyg tokia pačia kauke, idant publika gautų malonumą net ir paspėlioti, kada kuris scenoje.

Wilsonas keri vaizdu, apšvietimu, itin tiksliais ir tikslingais aktorių veiksmais, kur atidirbtas kiekvienas gestas, net galvos pasukimas, intonacijos taipogi. Aktoriai laisvi tokioje, atrodytų, režisieriaus nelaisvėje. Laisvi ir kerintys ne mažiau už Wilsono sukurtus vaizdinius. Statišką, sukauptą, mąslią vieno menininko-herojaus stilistiką keičia vieno artisto - to paties menininko-herojaus - kabaretas, šou, reviu, t. y. tai, kas turi svaiginti pramogos geidaujančią publiką. Publika akimirksniu pasiduoda, vidury vaidinimo sprogsta dėkingumo ovacijomis, menininkas (Wilsonas ir jo aktoriai) jas skatina, provokuoja, po to iškart taip suironizuoja, taip gnybteli, kad toji publika juokiasi pati iš savęs. Džiaugiasi.

Džiaugtis yra dėl ko.

Pažiūrėkime į spektaklio, jo kūrėjų ir aplinkos kontekstus, žinomus ir iš bendro kultūrinio išsilavinimo, ir tvarkingai surašytus „Doriano“ knygoje-programėlėje. „Nederanti pora“ - tai apie Oscarą Wilde´ą ir jo mylimąjį, „Dailininkas ir įsilaužėlis“ - apie Francisą Baconą ir jo mylimąjį, pjesės autorius Darrylas Pinckney´is, su kuriuo Wilsonas bendradarbiauja nuo 1988 metų, informuojama, „kartu su savo gyvenimo partneriu britų poetu Jamesu Fentonu gyvena Oksfordšyre, Anglijoje ir Niujorke. Savo tekste, sukurtame Roberto Wilsono režisuotam spektakliui „Dorianas“, jis perfrazuoja citatas iš romano „Doriano Grėjaus portretas“, taip pat iš „paleistuvystės“ proceso prieš Oscarą Wilde´ą teismo protokolų bei jo mylimojo Alfredo Douglaso laiškų ir eilėraščių“.

Wilsonas iš tų perfrazuotų dokumentų padarė šou ir sukėlė puikiai sumanytą apžavėtos publikos ekstazę. Ir tai įvyko Kaune, spėjusiame išgarsėti kaip gana homofobiškas miestas, kurio valdžia ilgai laužėsi prieš LGBT+ eitynes 2021 m. rugsėjį ir dėl jų jautė mieste „blogą kvapą“, o eitynių dalyvius Laisvės alėjoje lydėjo neapykantos replikos. Premjeros metu toji valdžia patenkinta pozavo prie spektaklio sienelės greta skrybėlėto gėjaus-kūrėjo-herojaus... Kauno centre, teatre, kuris yra toje pačioje Laisvės alėjoje.

„Doriane“ triumfuoja įvairių epochų ir valstybių gėjų kūryba, seniai įrodžiusi atsparumą laikui ir universalumą. Spektaklyje nėra jokių protestų ar reikalavimų. Nėra TOS temos. Yra visiška kūrybos laisvė ir šventė tai matyti.

Šitas kūrinys nereikalauja reklamos. Bilietai išpirkti iki Naujųjų metų.

Komentarai
  • Dvi neiššvaistytos valandos

    Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien tik juos. Bet šios priemonės absoliučiai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.

  • Nuo kankinio iki reformos

    „Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.

  • Etiketas, žudantis meną

    Kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai.

  • „Helium ’24“: pasiklydę eskize

    Kuo šiandien gyvas cirkas? Į šį klausimą po šiuolaikinio cirko festivalio „Helium ’24“, vykusio rugsėjo 9–18 d. sostinės „Menų spaustuvėje“, pabandė atsakyti scenos menų kritikės.

  • Iš mūsų vaidybų (XXI)

    Krystiano Lupos spektaklių aktoriai saugo savo personažų paslaptis, kaip gyvenime tai daro žmonės, ir atsiveria tik ypatingomis akimirkomis. Todėl veikėjai yra tokie tikri, kaip ir aktoriai.

  • Įkalinančios patirtys ir gyvūnų pasakojimai (2)

    Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ Lietuvos teatro vitriną.

  • Ofelija baseine (1)

    Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ lietuviškąją vitriną: „Requiem“.

  • Lietuva – Latvija: operos sezonai

    Kai premjeroms pasirenkami vis tie patys nauji-seni kūriniai, jie toliau niveliuoja operos teatrų veidus, tad pridėtinės vertės jų repertuarams gali suteikti nebent autentiška, konceptuali spektaklių režisūra.